Simpatija

29

Praėjo keli įprasti mėnesiai. Atėjo stingdanti žiema. Pakankamai dažnai bendrauju su savo tėvu, artimai draugauju su Greta, Greta  draugauja su Kristoferiu. Mamos santykiai su Lara išliko tokie pat šilti. Nelabai kas ir pasikeitė neskaitant tėčio.

Užsidėjau savo storą megztinį ir pažvelgiau į save veidrodyje. Perbraukiau šukomis per plaukus ir pasiėmusi savo kuprinę nuėjau į svetainę. Padėjau kuprinę prie durų ir jau ėjau pasiimti savo batų, bet mane pakvietė mama. Priėjau prie jos ir nieko nesakydama pažvelgiau į ją. Mama šypsojosi ir tiesiog spurdėjo iš laimės. Vadinasi kalba bus apie Larą.

-Afrodite, turiu puikių žinių!-Džiugiai kalbėjo mama.

-Kokių?-Susidomėjusi paklausiau.

-Mes švęsim kalėdas kartu su Laros šeima!-Džiugiai pasakė mama. Nė kiek nenustebau, nes buvau netyčia nugirdusi jų pokalbį apie kalėdas. To galima buvo tikėtis.
-Kaip šaunu.-Šyptelėjau ir pasakiau. Nesidžiaugiau naujienomis, bet ir nenusivyliau. Kalėdos man visiškai nerūpi. Niekada jų nešventėm kaip tikra šeima. Net tada kai su mumis dar gyveno tėtis.

Pakalbėjusi su mama apsiaviau savo batus ir užsimečiau ant pečių striukę. Išėjau iš namų ir kaip įprastai įsėdau į Kristoferio automobilį.

-Labas.-Lengvai pasisveikinau. Iš jo nesulaukiau pasisveikinimo atgal, jis net nepažvelgė į mane.

Kilstelėjau antakius, prisisegiau saugos diržą ir po kelių akimirkų pradėjome važiuoti. Krisas taip ir nieko nepasakė. Kažkam bloga nuotaika. Nekenčiu kai Krisui būna bloga nuotaika, toks jausmas, kad man sėdint šalia jo, jis tiesiog išsiurbia visas gyvenimo spalvas. Neiškentusi įgėliau:

-Ko be nuotaikos? Nejaugi nelaimėjai pirmos vietos "Didžiausio šikniaus" konkurse.-Sukryžiavusi rankas ir nusisukusi į lango pusę pasakiau. Pasakiusi atsisukau į priekį. Pagaliau sulaukiau bent kažkokių gyvybės ženklų iš Kriso. Jis atsisuko į mane ir nusijuokė.

-Nemanau, jog norėtum sužinoti.

-Kristoferi, nenervuok manęs. Sakyk kas negerai.-Pikta pasakiau. Krisas atsiduso.

-Tavo tėvas nori užimti šerifo vietą taip išspirdamas mano tėvą.-Neutraliu balsu atsakė jis. Apšalau. Kaip jis taip gali elgtis? Maniau, kad jie gerai sutaria. Net neįsivaizduoju ką atsakyti. Krisas pradėjo muistytis ir išsitraukė cigaretę. Jis pasiėmė žiebtuvėlį ir jam nespėjus jos pridegti tariau:

-Net nebandyk pridegti. Jeigu pridegsi,-Išsitraukiau iš kuprinės buteliuką su vandeniu.-Jo turinys atsiras ant tavęs.-Krisas kvailai į mane pažiūrėjo ir pridegė cigaretę. Stvėriau ją ir išmečiau pro langą.

-Netrauk kitos. Galiu tai daryti visą dieną.-Pasakiau ir nusisukau nuo jo.

Atvažiavome į mokyklą ir nieko vienas kitam nepasakę patraukėme savais keliais.

Per ilgąją pertrauką kartu su Tessa nuėjome į valgyklą, kurioje turėtumėme susitikti su Greta ir Erika. Užėjus į valgyklą pamačiau Eriką sėdinčią prie stalo su Greta ir Krisu.

-Sveikos!-Su šypsena pasisveikino Greta ir prišoko prie mūsų. Tingiai šyptelėjau ir padėjau savo kuprinę.

-Mes su Tessa einam nusipirkti kažko valgyt.-Pasakiau ir su Tessa atsistojome į eilę.

-Jeigu nenori, galim išeiti ar atsisėsti prie kito stalo.-Atsirėmusi į sieną pasakė Tessa.

-Kam?-Paklausiau.

-Na, pati supranti... Greta ir Krisas...-Sunkiai kalbėjo Tessa. Nusijuokiau.

-Galvoji pavydžiu?-Vėl nusijuokiau.

-Gal.-Pasimetusi atsakė ji. Nusijuokiau netikru juoku.

-Nepavydžiu.-Užtikrintai atsakiau. Net šiek tiek bloga pasidarė, kai suprantu kaip lengvai meluoju savo geriausiai draugei. Nusipirkusios maisto grįžome prie stalo. Neskubėjau valgyti savojo maisto. Krisas žinoma sėdėjo šalia Gretos ir įdėmiai ją stebėjo, o ji vis mus juokino kaip nors išjuokdama Krisą. Jis neatsikirtinėjo, tiesiog šypsojosi keista šypsenėle ir ją stebėjo. Tuomet jis atsisuko į mane ir žinoma pamatė kaip tysta mano seilės žiūrint į jį. Vos jam atsisukus sutelkiau dėmesį į savo maistą.