Simpatija

53

"Nes kai pabaigoje kažką prarandi, jokia žvakė, jokia malda nepalengvins to fakto, kad vienintelis dalykas kuris tau liko, yra tuštuma tavo gyvenime, kur buvo tas kažkas, kas tau rūpėjo"

Įsikišusi ausinukus, visu garsu pasileidžiu savo mėgstamas dainas, tarsi jomis galėčiau užpildyti skylę savyje. Bandžiau užsimiršti surengdama vakarėlį, nusigerdama ir pamiršdama viską, bet ar tai padėjo? Padėjo, bet tik trumpam.

Atėjusi į miškelį, paleidžiu Ottą nuo pavadėlio ir pradedu lėtai žingsniuoti takeliu, ieškodama vietos, kur galėčiau prisėsti, iki kol užkliūnu už medžio šaknų ir pagriūnu ant kelių, išsipurvindama savo kelnes bei rankas. Kokia aš apgailėtina nevėkšla. Koks vaikinas mylėtų tokią kaip aš? Į galvą pradeda lysti negatyvios mintys, dėl ko vėl pradedu bliauti kaip maža, silnpa ir pažeidžiama mergaitė.

Kad jau išsitepiau kelnes, nuslenku iki medžio ir atsirėmusi į jį nugara, atsisėdu ant samanotos žemės. Apkabinusi savo kelius, liėjau ašaras.
Man reikia kažko. Man reikia žmogaus, kuriam galėčiau išsipasakoti. Pagalvoju ir pradedu skambinti Gretai. Po kelių monotoniškų pypsėjimų, pagaliau išgirstu tamsiaplaukės balsą.

- Labas, Afrodite, aš dabar truputį užsiėmusi, perskambinsiu vėliau, gerai? - kalbėjo Greta.

- Gerai. - atsakau ir tyliai sukūkčioju.

- Saulyte, ar tu verki? - švelniu tonu prakalba mergina.

- Verkiu. - trumpai teištariu ir nusivalau nosį į megztinio rankovę.

- Gerai, mano reikalai palauks. - rimtai pasako ši. - Kas nutiko? - paklausia.

- Krisas nutiko. - nusijuokiu per ašaras. - Sapnavau Krisą. Galiu prisiekti, kad sapnas atrodė toks tikroviškas, bet kai atsikėliau, jo šalia jau nebuvo. - kalbėjau verkdama. Pradėjus apie tai kalbėti, atrodo net dar labiau suspaudžia širdį, o gerklę tarsi kažkas užgniaužia, jog net pasidaro sunkiau kvėpuoti.

- Dažniausiai sapnuojame žmones, kurių esame išsiilgę. Neliek dėl jo ašarų. Jeigu jis sugalvojo tave palikti, tebūnie, bet dabar priversk jį gailėtis, kad taip nusprendė. Gyvenk, linksminkis, eik į priekį. Nesustok ir mylėk save, Afrodite, rūpinkis savimi. Tu nesi viena. Turi mane, Tessą, Eriką, brolius, mamą. Mes visi tave mylim. - nuoširdžiai kalbėjo mergina.

- Ačiū. - šypteliu ir nusibraukiu ašaras nuo skruostų.

- Gal nori ateiti pas mane? Pasidažysim, gražiai apsirengsim, pasidarysim fantastiškas asmenukes, kad Krisas griūtų negyvas. - nusijuokia.

- Aš dabar su Ottu miškelyje. - atsargiai atsisakau, mat nenorėjau būti jai našta.

- Tuomet pavedžiok jį ir ateik pas mane, lauksiu. Ikii. - linksmu tonu kalbėjo ji ir padėjo ragelį.

------------------------------------

- Nejudėk. - subara Greta ir vėl pradeda pešioti mano antakius.

- Tu man pusę antakių išrausi. - suburbu.

- Jau beveik. - sumurma ir paduoda veidrodėlį. - Na, kaip? - paklausia.

Paimu veidrodėlį į rankas ir pažvelgiu į savo atvaizdą. Neskyriau per daugiausiai priežiūros antakiams, mat ne įtin mokėjau juos tvarkingai išsipešioti, bet dabar atrodo net visas mano veidas pasikeičia, kai antakiai įgauna gražią formą.

- Gerai, man patinka. - nusijuokiu ir pasisuku į Tessą. Vis dėlto nusprendžiau pakviesti ir ją, mat nenorėjau, kad ji jaustūsi atstumta, nors ir nesakiau jai apie sapną ir kas šiandien įvyko miškelyje. Tessa ir pati yra labai jautri, tad norėjau jai parodyti, jog reikia išlikti stipriai kad ir kas benutiktų. Juk žmonės ateina ir žmonės išeina. Išeidami užleidžia vietą geresniems. Galbūt tas geresnis yra Augustas.

- Gal norit pasilikt nakvot? Vis tiek penktadienis, o jūs nei kart pas mane nenakvojot - įkalbinėjo Greta ir pasižiūri į mudvi.

- Aš už. - šypteliu.

- Na, tuomet netsiliksiu nuo kompanijos. - prisideda Tessa.

Vakarą užbaigėm žiūrėdamos filmus, aptarinėdamos skandalingiausias mokyklos paskatas ir galiausiai visos užsimanė miegoti.

- O, Dieve. - staiga atsisėda Tessa. Kartu su Greta susirūpinusiais žvilgsniais užpuolam merginą.

- Kas nutiko? - kiek tingoku balsu paklausiu.

- Turiu genialią idėją. - išsišiepia.

- Kokią? - atsisėdu susidomėjusi.

- O jeigu Greta, kadangi ji geriausiai iš mūsų išmano apie makiažą, padažytų mano ar savo ranką, kad atrodytų kaip vaikino ir tada tu Afrodite kažkaip gražiai nufotografuotim ir nusiųstum tą nuotrauką Krisui per snapą? - greitai bėrė žodžius rudaakė. Po jos žodžių nusišypsau ir atsisuku į Gretą, tarsi laukdama jos nuomonės.

- Jeigu tik nori, Afrodite. - pasako gana rimtu balso tonu, tarsi pati nenorėtų, bet padarytų tai jeigu aš noriu. Tai man pasirodo kiek keista, bet galbūt to paklausiu kai nebus Tessos.

Man patvirtinus, jog tikrai noriu, Greta išsitraukė savo kontūravimo paletę ir pradėjo dažyti Tessos ranką. Rezultatas gavosi tikrai geras. Na, realybėje manau tikrai galėtum pasakyti, jog tai makiažas, bet nuotraukai turėtų užtekti. Atsigulusios į lovą su Tessa, ši padėjo savo ranką ant mano šlaunies, o aš nupyškinau velniškai įtikinamai atrodančią nuotrauką ir uždėjau juodai baltą filterį bei užrašiuką "Good night".

- Siųst? - parodau nuotrauką Tessai ir Gretai.

- Siųsk, siųsk. - sukrizeno Tessa ir išsiunčiau.

Krisas atidarė mano snapą po kažkur dešimties minučių, o tada kažką atsnepino atgal. Mano širdis nusirito į kulnus.