Simpatija

40

Štai ir gimtadienio vakarėlis. Muzika labai garsi ir užvedanti. Pavargau šokti, todėl šiek tiek apsvaigusi nutipenau iki sofos ir atsisėdau. Lengvai gurkšnoju kažkokį gėrimą ir stebiu šokančius žmones. Daugumos netgi nepažįstu.

Šios patalpos didžiulės, todėl dabar sėdžiu ir niekur neeinu, nes bandau nepasimest. Visiškai nelauktai šalia manęs atsisėdo Krisas. Garsiai atsidusau, bet jis to neišgirdo, nes muzika labai garsi.

-Su gimtadieniu.-Atsisukęs į mane pasakė.

-Ačiū.-Užsiverčiau puodelį ir kažkur jį numečiau.

-Ar galim kur nors nueiti, kur mažiau šurmulio?-Paklausė jis perrėkdamas muziką. Linktelėjau galvą ir paėmusi už jo riešo nutipenau iš paskos. Paėjome šiek tiek į šoną.

-Klausyk, nenoriu, kad mane ignoruotum. Jeigu tikrai aš tau nepatinku ir nori, kad dingčiau iš tavo gyvenimo, tiesiog pasakyk. Pasakyk čia ir dabar, žiūrėdama man į akis. Pasakyk, kad nenori manęs matyti.-Pasakė jis.

Nenoriu jam nusileisti, nenoriu, kad jis galvotų jog nepykstu ant jo po to, kaip kiauliškai su manimi pasielgė, bet kad ir kaip aš ant jo pykčiau ar nekęsčiau, aš vis dar jaučiu jam šiltus jausmus, kad ir kaip aš tai giliai savyje užkasinėjau.

Pažvelgiau į jo akis.

-Nenoriu tavęs matyti.-Tyliai pasakiau, nes nenoriu, kad mano balsas užlūžtų ir akys pradėtų ašaroti. Vos pasakiusi iškart nusukau akis į kitą pusę ir vėl pažvelgiau į jį.

-Atleisk, neišgirdau. Pakartok.-Neįskaitomu balso tonu pasakė jis, vis dar žiūrėdamas į mano akis ir stebėdamas kiek vieną mano veido milimetrą.

-Nenoriu tavęs matyti.-Susinervinusi garsiau pasakiau.

Krisas kelias akimirkas tiesiog žiūrėjo į mane ir pagaliau tarė:

-Supratau.-Pasakė jis ir išėjo.

Ahhh nekenčiu savo išdidumo. Per savo išdidumą dabar viską sugadinau. Šūdas! Kol kovojau ir keikiau save mintyse nuspręndžiau jį pasivyti ir viską ištaisyti. Nors net neįsivaizduoju, ką jam pasakysiu.

Greitai išbėgau ir pamačiusi jo tolstančią nugarą šiek tiek pabėgėjau. Kai atsidūriau arčiau jo, sušukau:

-Tu negali ant manęs pykti!-Sušukau kas pirma pasitaikė ant liežuvio.

Jis sustojo ir atsisuko į mane.

-Aš ant tavęs nepykstu.-Ramiai atsakė.

-Aš tik sakiau tiesą.

-Gerai.-Ramiai atsakė.

-Tu esi manipuliuojantis savanaudis. Štai kodėl aš pasakiau, jog nenoriu tavęs matyti.

-Viskas?-Ir toliau kalbėjo jis.

-Ne.-Keistu balso tonu pasakiau, nes supratau, jog tokiais savo žodžiais tik viską dar labiau sugadinsiu.

Kelias akimirkas tiesiog stovėjau ir vis galvojau ką pasakyti, jog visko dar labiau ne sugadinčiau negu jau sunaikinau iki šiol ir tada aš pasirįžau padaryti tai, pribėgau prie jo ir jį pabučiavau ir jis atsakė tuo pačiu.

Kas žiūri skam supras :))