TWITTER DMS

Twitter dms;15

* Maggie Collins •

Aš šnekėjausi su Jack truputėlį. Atrodė, kad jau visą amžinybę sėdžiu policijos nuovadoje. Pagaliau pasirodė mano tėtis. Aš bijojau ką jis padarys mums grįžus namo. Nenorėjau grįžti. Niekada. Man jau nusibodo taip gyventi su juo. Prieš mano mamai mirštant mano tėtis irgi gėrė, bet mano mama jam padėdavo. Bet kadangi kai dabar jos nėra šalia jis nebegali kontroliuotis. Štai todėl jis savo pyktį išlieja ant manęs. Ir kaltina mane.

Jis pasirašė keletą popierių ir griebė man už rankos. Taip stipriai, kad skaudėjo. Pasistengiau nesukelti scenos nes žinojau, kad visa tai gali pablogėti. Tai aš tik tyliai verkiau. Aš atsisėdau ant galinės mašinos sėdynės nes priekyje sėdėjo moteris. Kažkaip visai nenustebau. Bet kažkas buvo ne taip, kažkas apie ją atrodė kitaip. Ji nepažiūrėjo į mane kaip visos kitos jo parsivestos moterys.

Mes grįžom namo. Aš lėtai išlipinėjau iš mašinos, bet aš nespėjau, jis pagriebė man už plaukų. Aš verkiau iš skausmo. Aš girdėjau kaip ta moteris rėkė ant mano tėčio. Bet ji nesijuokė kaip kitos moterys. Ji užstojo mane.

- Tai ne tavo reikalas,- piktai pareiškė jis.

Jis toliau mane spardė ir mušė iki tol kol aš nukritau ir beveik atsijungiau. Mačiau tik savo tėtį ant žemės ir tą moterį bėgančią link manęs.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Atsikėliau vietoje kurioje aš niekada nesu buvus. Aš pamačiau tą moterį kurią mano tėtis parsivedė namo. Ji skubėjo link manęs.

- Ar tau viskas gerai, mieloji?- ji paklausė žiūrėdama į mano žaizdas.

Aš nieko jai neatsakiau. Aš tik likau vietoje tyliai verkdama. Ji pastebėjo, kad aš verkiau ir apsikabino mane. Visą šitą laiką man reikėjo tik to apsikabinimo. Ji išgelbėjo mane nuo to smurtaujančio gyvulio. Net nežinojau kaip jai atsidėkoti.

- Aš nenoriu grįžti,- tyliai pasakiau.

- Aš ir nemaniauu, kad norėsi, bet jei nori gali gyventi čia,- ji man nusišypsojo.

Aš tik linktelėjau jai. Aš nenorėjau grįžti į tą pragarą. Pas jį. Jis jau nebe mano tėtis. Jis monstras. Mano tėtis mirė kartu su mano mama. O dabar jis tik eilinis šunsnukis.

Ji paėmė man už rankos ir nuvedė mane į mano kambarį. Ji atidarė duris ir aš išvydau labai gražų kambarį. Per langą matėsi labai gražus vaizdas. Karališka lova. Aš apsižiūrėjau, o ji nusišypsojo. Taip lyg aš būčiau jos tikras vaikas. Aš atsisėdau ant lovos. Ji atėjo ir atsisėdo šalia.

- Kiek laiko jis jau taip tave muša?- paklausė ji.

- Du metus po mano mamos mirties. Jis kaltino mane ir mušdavo mane. Kartais aš stebiuosi, kad dar esu gyva,- tyliai atsakiau.

- Kodėl niekam nesakiai?- pasiteiravo ji.

- Niekas neklausė,- te atsakiau.

- Aš tikiuosi tu žinai, kad gali čia gyventi kiek tiktai nori,- ji paglostė man pečius.

Ji atsistojo ir pradėjo eiti link durų.

- Palaukit,- sustabdžiau ją ir ji atsisuko į mane.

- Taip?

- Ačiū.. um,- truputį susimaišiau nes nežinojau jos vardo.

- Mano vardas Olivia, brangioji, ir nėra už ką,- ji man nusišypsojo ir uždarė duris.

Aš nežinojau ką pasakyti. Tik gulėjau ant lovos, galvojau. Tada išgirdau pranešimą.