𝘚𝘸𝘦𝘷𝘦𝘯 | 𝘝𝘬𝘰𝘰𝘬

0.5.

Jungkook p.o.v.

Pabudau nuo pojūčio, kad mane kažkas lengvai purto. Nusprendęs, kad tai gali būti tėtis arba mama besistengiantys mane pakelti, kažką sumykiau ir persiverčiau ant kito šono. Net neatmerkiau akių.

Bet tas žmogus neatsojo nuo manęs ir mano skaidrių sapnų.

Prisiverčiau atplėšti akis ir paspausti lempos, esančios ant naktinio staliuko, mygtuką: Matyti savo mažąją sesutę su blizgančiomis nuo ašarų akimis vidury nakties nėra pats geriausias jausmas.

-Kyung Mi , kas buvo?

- K-košmaras... Vėl...man baisu Kookie.

Atsikėliau iš lovos ir paėmiau jos miniatiūrinę ranką, kuri nebuvo užimta kažkokio rausvo meškučio.
Jaučiausi kiek blogai, nes pastaruoju metu ji pradėjo sapnuoti košmarus ir net neplanuoja pasipasakoti apie ką.

Dar jaučiu truputį kaltės, nes manęs juk nebelanko toks dalykas kaip košmarai.

Nuvedžiau sesę į jos kambarį, apkamšiau įvairiais pliušiniais žaislais ir įjungiau naktinę lempą, kuri turėjo gaubtą su išpjaustytom žvaigždėm. Taip šviesa sklindanti iš vidaus- ant kambario sienų ir lubų sudarydavo žvaigždyną, kas atrodė jaukiai.

-Gal nori pakalbėti apie košmarą?

Man net nespėjus pabaigti sakinio ji papurtė galvą.

-Išsikalbėjimas padeda, Mi.

Ji padarė didelę pauzę, giliai įkvėpė ir pažvelgė tiesiai man į akis, lyg laukdama patvirtinimo, jog gali nebijot kalbėt. Todėl aš lengvai linktelėjau.

-Sunkvežimis...

-Sunkvežimis?..

-mhm.

Stengiausi kalbėti su Kyung Mi kuo švelniau, bet buvo sunku kontroliuoti drebantį balsą. Dabar jaučiausi žymiai blogiau nei prieš tai. Juk tai negali būti tas pats košmaras kuris kankino ir mane. Blogi sapnai nėra užkrečiama liga!

-... Jis pavirto į robotą ir sudegino visą miestą.

Niekada gyvenime nesu taip garsiai išleidęs atodūsio ir jautęs tokio palengvėjimo.

Nusišypsojau sesutei ir paaiškinau, kad taip būna tik filmuose. Jog jai nėra ko bijoti ir, kad yra saugi.
Po kelių minučių Mi užmerkė akis ir jos kvėpavimas pasidarė ramus ir tolygus.

Tyliai išėjau iš žvaigždėmis nusėto kambario ir uždariau duris. Žinojau, kad nebeužmigsiu, todėl grįžęs į savo kambarį įjungiau šviesą.
Pirštu du kartus patapšnojau telefono ekraną ir jis nušvito. Dabar buvo pusė keturių ryto. Tikrai nuoširdžiai galvojau, jog miegas manęs nepasiglemš.

Dievas žino kiek laiko aš spoksojau į tą vieną tašką ant stalo, kol pajutau norą paklausyti muzikos.
Keistas aš žmogus, bet nekreipiau į tai dėmesio.

Atidariau stalčių ir kartu su ausinėmis išsitraukiau bloknotą, kuriame jei ateina įkvėpimas kartais papiešiu.

Įkišau ausinių kištuką į telefoną ir nuėjęs į muzikos programėlę - paspaudžiau ant takelio su pavadinimu "Lee Hi - Breathe".

Paėmiau pieštuką į delną ir laikiau jį kelis milimetrus nuo popieriaus lapo. Mąsčiau ką piešiu...ar greičiau tepliosiu.
Nelaikiau savęs geru menininku ar panašiai, bet įgūdžių saviraiškai turėjau pakankamai.

Kaip tyčia mintis aplankė tas pats dėžutės formos šypsenos savininkas iš sapnų.
Šiek tiek apsidžiaugiau, nes Dabar jau buvo lengva atsiminti jo veido bruožus ir galėjau juos išsaugoti amžinai ant popieriaus.

Jis buvo mano mūza.

A/N šiaip realiai Taehyung ir mano mūza, ar mūzas, nes jo aprangos stilius žavingiausias dalykas dabartiniame pasaulyje :')