𝘚𝘸𝘦𝘷𝘦𝘯 | 𝘝𝘬𝘰𝘰𝘬

0.6.

Taehyung's pov.

Praeitą kartą iš jūros pakrantės grįžau jau temstant. Kadangi vasarą saulė leidžiasi vėlai - valandų  turėjo būti daug. Šiek tiek nerimavau, kad tėvai bus supykę mano vėlu grįžimu.
O ir telefono, jog jie galėtų reikiant su manimi susisiekti nepasiėmiau.

Įkvėpiau kiek įmanoma giliau ir paspaudžiau rankeną žemyn. Durys buvo atrakintos, kas reiškė mamos nebuvimą namie. Ji visada grįžusi iš darbo iš vidaus užrakindavo duris.

Įėjęs į vidų žvilgtelėjau  svetainėn, kuriose šviesos buvo išjungtos, ieškodamas prie televizoriaus užmigusio tėčio. Ir radau, ant to pačio jo mėgstamo fotelio.

Tai mane privertė nusišypsoti. Kadangi žinojau, kad viskas gerai ir kiekvienas iš mūsų ramus. Užėjęs į savo tamsos apšviestą kambarį pasiėmiau telefoną į rankas, visgi turėjau sužinoti kodėl mama dar negrįžo.

Paspaudžiau žalią mygtuką 'skambinti' ir laukiau.

"Taip, sūnau?", kaip visada malonus ausiai moters balsas kreipėsi į mane. Fone girdėjosi kitų žmonių balsai.

"Labas mama. Jau vėlu, kada grįši namo?" - mano tone bet kas galėjo išgirsti šiek tiek nerimavimo.

"Šiandien grįšiu vėliau, nes teks budėti prie keletos pacientų. Ar galėsi pranešti savo tėvui apie tai? Ir užsirakink duris, raktą turiu ".

"Žinoma. Susitiksim ryte. Labanakt! "

"Saldžių sapnų, TaeTae", akivaizdžiai su šypsena pasakė ir numetė ragelį.

Matot, mano mama dirba ligoninėje, todėl kartas nuo karto jai tenka ten išbūti visą parą.

Jos paskutiniai žodžiai pagaliau pasiekė mano smegenų gilumą ir staiga užsinorėjau kuo greičiau užmigti, jog galėčiau pamatyti sapnų vaikiną. Bet niekada prieš užmigdamas negarantavau, kad jį sapnuosiu. Juk šansas buvo 50/50.

Nebuvau alkanas, todėl  padariau arbatos ir sau ir tėčiui, nepamiršdamas mamos prašymo. Nelabai norėjau jo žadinti, bet vistiek būtų turėjęs atsikelti nuo patogaus fotelio ir eiti miegoti į lovą.

Padėjęs puodukus ant šalia esančio stalelio lengvai jį papurčiau už pečio-"Tėti?"- kaip ir tikejausi jis iškarto atsibudo.

Pažvelgęs į mane apsimiegojusiomis akimis, klausiamai sumykė: "Mm?".

"Padariau arbatos, beje mama prašė pasakyt, kad turi šiąnakt ilgiau pabudėti ligoninėje". Tai pasakęs padaviau jam puodelį su garuojančiu skysčiu.

"Jau supratau. Vietoje karštos arbatos puodelio į rankas - ji būtų mane pažadinusi apilidama šaltu"-jis nusijuokė.

Mano tėvai buvo idealiausia pora mano aplinkoje. Vienas kitu rimtai rūpinosi ir tuo pačiu žaismingai bendravo. Tačiau nepamiršdami rūpintis kitais, jiems svarbiais žmonėmis. Jie viskam kas gera surasdavo laiko.

Tikiuosi ateityje būti tokiu pačiu laimingu žmogumi su kuom nors, kaip šie du.

A/n būtų gerai, kad kitas istorijas galėčiau taip gerai ekspromtu rašyt:')