𝘚𝘸𝘦𝘷𝘦𝘯 | 𝘝𝘬𝘰𝘰𝘬

0.7.

Jungkook pov

Negalėjau nusėdėti vietoje.
Laukiau šitos dienos turbūt ilgiau, nei pats suvokiu. Vos tik mašina pajudėjo iš mūsų kiemo - galvojau sprogsiu iš energijos krūvio, kuris susikaupęs manyje tik ir laukė būti panaudotas.

Mes važiavome savaitei prie jūros.

Mano mažoji sesė šitaip nesidžiaugė kaip aš. Jaučiausi neįprastai. Jūra mane traukia kaip lempa naktinį drugį. Kodėl? Aš irgi tikiuosi tai greitai sužinot.

Nusprendžiau, kad man neįdomu klausytis tėvų svarstymų ką veiksim pakeliui, todėl išsitraukiau ausines. Vistiek mano ar sesės nuomonės jie neklaus.

Žinojau, kad šitaip stebėdamas pro langą pralekiančius vaizdus su muzika ausyse užmigsiu. Neneigiau to nei vienam iš dievų, kurie egzistuoja. Savęs ir nevaržiau.

Praėjus keliolikai minučių kelionės, mano akys pradėjo merktis.

-----------------------------

Tamsa buvo viskas ką buvo galima matyti iki tol, kol pramerkiau akis.

Mane pasveikino mylimas vaizdas. Tuo pačiu ir mylimas žmogus, todėl mėlynų atspalvių paletė būtų beveik niekas, jei jis nestovėtų viso vaizdo viduryje.

Tačiau jis buvo nusisukęs, tyrinėjantis tolumas, dangaus ir jūros susiliejimą.

Jau buvau bepradedantis žingsniuoti link vaikino mėlyname fone, jau norėjau ką nors po šitiek laiko ištarti jam-

...

'Jungkooook!'
----------------------------

"Nagi Kook, einam! Jau atvažiavom!"

Tikėjausi pamatyt ar bent išgirst jūros ošimą. Bet to nebuvo. Mes sustojom šalia kavinės. Lengvai papurčiau galvą, kad išsivaduočiau iš mieguistumo.

Sėdėdamas automobilyje negirdėjau to, ką norėjau išgirsti, todėl išlipęs iš jo sutrikau. Galvojau, ar tai tiesiog kitų pravažiuojančių mašinų skleidžiamas garsas. Bet ne. Tas garsas buvo kitoks. Girdėjau jūrą. Buvau taip arti, bet tuo pačiu ir taip toli nuo jos. Prisiminiau kaip energijos pliūpsniai neleido man būti ramiam kelionės pradžioje. Dabar jie grįžo ir buvo stipresni nei prieš tai.

Tačiau šiuo metu turėjau visa tai pamiršti, kad galėčiau tinkamai funkcionuoti prie tėvų, o tuo labiau kavinėje. Bent jau kolkas.

Laikas slinko lėtai ir tai mane slėgė labiau, nei slėgis esantis jūros dugne, bet jis praslinko.

Visi gavę energijos dėl maisto nebebuvo tokie niurzgūs. Kaip tik pasiruošę praleisti likusį laiką prie jūros.

Kam galvoje buvo kriauklės ir akmenukai pakrantėje, kam jūros vaizdai ir blauzdos šaltokame vandenyje.

O man materialūs dalykai nerūpėjo. Bent jau ne taip, kaip kitiems.

Norėjau pagaliau pajausti tą laisvę.

Sumelavau- visgi laisvė nebuvo vienintelis dalykas, kurio tikėjausi...