Pasiklydusi Tamsoje

6.

   Sapnavau sapną. Jau seniai nejaučiau ką reiškia sapnuoti. Bijojau sapnuoti ir, galbūt tidėl, tas, kuris sėdi viršuje, leido man nesapnuoti. Bet šiandien sapnavau. Sapnavau, kad esu tamsoj. Visiškai viena, jaučiau nerimą vis didėjantį krūtinėje. Man buvo baisu, bet aplink nebuvo nieko kam galėčiau tai pasakyti. Bandžiau rėkti, bet iš mano gerklės neišsiveržė joks garsas. Tada, tarsi koks stebuklas, iš dangaus nusileido angelas. Nežinau ar tai buvo angelas. Tiesiog kažkas balto. Kažkas, kas mane ramino, apkabino ir aš pirmą kartą gyvenime nustojau bijoti. Pasijaučiau rami. Rami todėl, kad aplink mane buvo ne tik tamsa. Pirmą kartą per tiek laiko. Nesusilaikiau ir oradėjau verkti. Pagaliau. Pagaliau mano tamsa išnyks! Pagaliau galėsiu nurimti, galėsiu būti drąsi. Bet tada kažkas manyje sukirbėjo. Tai buvo Ji. Ta kurią auginau, maitinau ir puoselėjau ilgus metus. Ji supyko. Negaliu jos užmiršti, numarinti badu. Kam ta viltis, kai su Ja galiu būti stipri. Galiu būti didi ir galinga ir man nereikia kitų, galiu būti viena.

   Bet tai tik apgaulė. Girdėjau jos mintis ir akimirką pagalvojau, kad aš ir Ji tai viena. Supratau, kad klydau, kai Ji išskrido iš mano krūtinės, suplėšydama mano kūną ir palikdama mane gulėti tamsoj. Mano angelo nebebuvo. Ji neleido jam būti. Jai reikėjo manęs. Be manęs Ji buvo niekas. Tai supratųsi pasijutau šiek tiek stipresne. Aš galiu Ją įveikti.

   Tik kaip kovoti su baime, kai tavo angelui nurauna sparnus?

   Tada aš atsibudau. Ir supratau, kad visa tai tebuvo tik sapnas. Iš tikrųjų aš gulėjau tamsoj.

   Nes ką gi daryti, kai tavo sargui nulaužia rankas...?