Pasiklydusi Tamsoje

4.

Galiausiai pamačiau šešėlį pilną ir tikrą. Ir tai nebuvo jis. Tai buvo ji. Galbūt tai mane nustebino labiausiai.

Dar niekur nebuvo tiek grėsmingo pykčio, kiek jos akyse. Ir tai nebuvo tas pyktis, kuris užeina ir praeina. Tai net ne emocija, tai jausmas. Ilgai puoselėtas ir augintas pyktis. Ir ji nepyko ant nieko konkretaus. Ji pyko ant viso pasaulio. Nekentė jo. Kiekvienas ją pamatęs turėtų trauktis jai iš kelio. Jai nerūpėjo tokie nereikšmingi dalykai kaip žmonės. Ir nuostabiausia buvo tai, kad neapykanta jos nevaldė. Ji valdė ir augino jausmus savyje. Tuo negalėtų pasigirti daug žmonių, galbūt dėl to ji atrodė tik dar grėsmingesnė.

Blogiausia buvo suprasti, kad jeigu ne aš, jos čia nebūtų. Tai aš ją išleidau į pasaulį. Aš ją užauginau.

Nežinau kodėl ji taip pyksta. Kodėl taip nekenčia. Man jos gaila. Nuoširdžiai. Kiek jėgų reikia tokiems stipriems jausmams išauginti ir valdyti? Begalo daug. Ne kiekvienas taip galėtų.