Pasiklydusi Tamsoje

9.

Toje duobėje vyravo tamsa. Bet nieko daugiau aš ir nesitikėjau. Prie tamsos buvau pripratus. Galiausiai pripratau ir prie skylės. Nors nežinau ar tai buvo galima vadinti skyle, ten kur buvau buvo tuščia.

Viskas buvo gerai kol manęs neapėmė vienatvė. Pastaruosusius mėnesius vieniša nesijaučiau, su manim visada buvo Ji. O dabar nebežinojau kur iš tos vienatvės dėtis. Ir nors Ji varė mane iš proto, būdama toje tamsoje Jos ilgėjausi.

Kažkada supratau, kad apsikeitėme vietomis. Dabar Ji valdė mano kūną, o aš buvau tas neaiškus nuojautos jausmas užslėptas giliai viduje. Tada mane suėmė isteriškas juokas, bet jį greitai pakeitė stingdantis riksmas. Dar prisimenu, kad viskas staiga nutilo ir aš likau tuštuma.

Juokinga, kad tada mane kausčiusi baimė kažkur išgaravo. Bet kai aš tapau nemaloniu jausmu baimės krūtinėje, viską supratau. Jausmai negali jausti. Dėl to aš ir nejaučiu.

Anksčiau rašydama stengiausi baimę išlieti, todėl mano kūriniuose taip aiškiai matėsi Jos pėdsakai. Dabar mes apsikeitėm vietomis. Jai nepatiko jausti mane, todėl rašydama Ji bando išlieti mane. Ironiška, nes rašyti Ji nemoka. Kaip ir aš nemokėjau. Tada rašė ji, taip augindama save, o dabar, save augindama rašau aš.

Jeigu nebūčiau toje skylėje, dabar, tikriausiai, klykčiau iš juoko. Deja, čia veikia tik mano protas, ne mano jausmai.

Viena.