Pasiklydusi Tamsoje

5.

Baimė yra tad,a kai pradedi bijoti savo šešėlio. Nebūtinai savo. Tiesiog. Kartais tai gali būti sujudėjęs medžio lapas. O kartais tai būna Ji. Ir žinau, kad tai ilgai nebesitęs. Kažkada Jai atsibos žaisti katės ir pelės žaidimą. Ir tada ji tiesiog puls.

Baimė yra tada, kai nebegali kvėpuoti. Kai atsikeli naktį ir nebegali pajudėti. Girdi balsus iš sapno, matai vaizdus iš realybės, bet nesi nei čia, nei ten. Gerai jeigu yra kas nors kas gali tau padėti. O jeigu ne? Jeigu viskas ką matai iš tikrųjų yra išsišiepęs veidas palinkęs virš tavęs? Tada būna iš tikrųjų baisu.

Baimė yra tada, kai negali įžengti į savo kambarį. Todėl, kad jis nebėra tavo. Jis priklauso Jai. Nuo dabar viskas priklauso jai. Baisu kai nebegali būti vienas, nes kažkur visada slepiasi Ji. Baisu, kad kadanors jai atsibos slėptis.

Baisu yra tada, kai tau stoja širdis. Ir tai yra kitoks jausmas negu dusti. Kai stoja širdis, oro trauki tiek kiek gali. Bet jis tiesiog nebepadeda. Gali jausti nebent Jos pirštus, šaltus ir ilgus, gniaužiančius tavo širdį.

Dabar aš jau žinau kas yra baimė. Mačiau jos pradžią, bet niekada nematysiu jos pabaigos. Ji per daug didelė. Galiu pamatyti vieną ar kitą jos kūno dalį, bet tada kai pamatysiu ją visą bus pabaiga. Tai vienintelis tikras dalykas, kurį aš žinau. Po pabaigos aš skendėsiu tamsoj, o kiti galės tik matyti mano kūną besiilsintį psichiatrinėje ligoninėje.

Bet aš vis dar tikiu šviesa. Tikiu, kad išauginsiu dar vieną paslaptį, tik šįkart ji nebebus juoda.

Viltis.

Bet viltis dažniausiai būna tik tuščia svajonė.