Pasiklydusi Tamsoje

7.

Paskutinį kartą aš jos nebijojau. Ji sėdėjo mane apkabinusi ir leido pamiršti viską, kas vyko aplink. Visus jausmus. Tą valandėlę tai buvo geriausia ką man kas nors galėjo duoti. Aš ilgai nieko nejaučiau. Du mėnesius, nors nebūčiau to pasakiusi. Galbūt niekada ir nebūčiau pabudusi iš tos neutralios būsenos, bet kažkada kažką pajaučiau. Žinau, kad jeigu tada būčiau pajutusi liūdesį turbūt būčiau grįžusi pas Ją. Ir tada jau amžinai. Bet pajutau džiaugsmą. Ir tada supratau kiek daug ji iš manęs atėmė. Kiek daug neturėjau ištisus du mėnesius. Ir mane užliejo ilgai slopinti jausmai. Ir tai buvo baisu. Be galo baisu.

Bet tai buvo paskutinį kartą kai aš ją mačiau. Po to, Ji dingo. Nežinau kur, nežinau kodėl, kaip... Vėl atslinko metas, kai tik kartais pajaučiu jos stingdančius pirštus ar išgirstu deginantį juoką. Žinau, kad dabar Ji jau stipresnė už mane. Ir blogiausia, kad tai žino Ji. Jeigu vieną kartą Ji jau laimėjo, laimės ir dar kartą. Ir dar.

   Ir aš nebeturiu nė kruopelytės jėgų, kad galėčiau Jai pasipriešinti. Žinau, kad greitai Ji iš manęs išsiurbs viską ką turiu. Ir vieną kartą nebegalėsiu net bijoti. O ar žmogus, kuris negali nieko, gali gyventi? Tada aš pereisiu į jos kariuomenę. Tada aš tapsiu Jos dalimi. Ir tada jau aš būsiu ta, kurios bijo.

   Bet dar ne dabar. O tai ir yra baisiausia. Viskas ko mes bijom tai nežinia, nieko daugiau.

   Aš vėl bijau.