Pasiklydusi Tamsoje

8.

Galiausiai imi abejoti ar laiminga pabaiga iš tiesų egzistuoja. Kažkada tai žinojau lygiai taip pat aiškiai, kaip savo vardą. Bet kaip gi Ji galėtų leisti man būti laimingai. O kas būna kai suabejoji dėl savo vardo?

Tiesa, kartais net laukiu kol išnyksiu Joje. Tada nebebus baisu ar neramu. Tada tiesiog bus. O kas blogo yra buvime. Manau blogiausia būti be tikslo, bet aš prie to jau pripratau. Todėl,..

Bet Ji, girdėdama mano mintis, tik juokiasi šiurpiu, kraują stingdančiu, beprotišku juoku. Tas beprotiškumas mane svaigina ir varo iš proto tuo pat metu. Atrodo, kad tuoj plyš galva ir net nebereikės galvoti kaip gyventi. Iš vis nieko nebereikės. Bet tas juokas mane ir vilioja. Parodo kokia Ji laisva ir nepriklausoma. Kad vadovauja Ji, o ne Jai, kad Ji yra visa tai kuo noriu būti aš.

Dažnai pagalvoju kaip visą tai užbaigti. Bet ji man neleidžia. Ir niekada neleis. Ji nori nanęs sau ir tikrai neatiduos mirčiai ar kam nors kitam. Dėl to aš Ją ir myliu. Myliu, kaip seniai pasimetusią sesę, grįžusią namo.

-Myli?!- dar kartą kraupiai nusijuokia,- tokio jausmo nėra. Yra tik baimė ir neviltis. Ir žmonės, kurie manęs nesutiko.

Pirmą kartą išgirdau ją šnekančią. Bet jos balsas man nesukėlė jausmų - nei baimės, nei nevilties. Ankščiau Ji kalbėdavo mano viduje, bet dabar, kai iš ten ištrūko, Ji galėjo kalbėti visiems. Nors Jos balsas nė kiek nepasikeitė.

Kai Ji dar kartą pradėjo kvatotis, aš kvatojaus su Ja. Tai buvo baimės ir nevilties kupinas juokas. Ir Jai tai patiko. Mačiau tai Jos akyse, primenančiose bedugnes. Girdėjau tai Jos juoke, skatinančiame šokti žemyn.

Ir aš šokau. Šokau ten iš kur nebeišlipsiu. Nes niekas neišlipo.