Pasiklydusi Tamsoje

10.

   Buvau beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad Jai nepavyks manęs išrašyti, lygiai taip pat kaip ir man nepavyko išrašyti Jos. Bet po dar kelių nemigo naktų pajutau, kaip mažėju. Mano kūnas tarsi kažkur tirpo.

   Pirmiausia dingo kraujas. Tada išnyko kojų pirštai, plaukai, pamažu dingo viskas.

   -Palauk!- paskutinį kartą pabandžiau įsitverti gyvybės šiaudo, bet Jos balsas mane nutraukė.
   -Pasileisk. Juk mes abi žinome, kad seniai nebenori gyventi. Tai palik viską man. Palik šį kūną ir tau nebeskaudės. Juk taip ilgai to laukei.
  
   Žinojau, kad dabar turėčiau jausti baimę, bet Ji buvo stipresnė. Kažkur aukštai sklindantis balsas traukte traukė paskutinius man dar likusius valios lašus. Pasiduoti būtų taip lengva. Paleisti šį šiaudą ir kristi. Išnykti.

   Jos ištarti žodžiai viliojo. Jie žadėjo taip ilgai lauktą ramybę. Man nepatiko bijoti. Todėl atsidūriau šioje skylėje. Bet čia man nepatiko taip pat. Ji buvo už mane stipresnė. Visada tokia ir liks. Todėl... teisingiausias sprendimas būtų palikti savo kūną jai. Juk iš manęs vistiek nieko gero.

   Su palaiminga ramybe jutau kaip mano pirštai lėtai atleidžia šiaudo galą. Galbūt, po kažkiek metų, Jos vietą kas nors užims taip, kaip buvo užimta manoji? Bet dabar jau nebesvarbu. Dabar aš pasinersiu į palaimingą ramybę.

   Pabaiga.

   Ačiū visiems kas skaitė šią trumpą istoriją. Tikiuosi, kad ji patiko bent vienam žmogui :)). Atsiprašau, kad dalis kėliau taip lėtai...
Ir dar kartą ačiū, be jūsų šios istorijos nebūtų buvę 💕