Ar mafija atstoja šeimą?

3.

Ji negalėjo amžinai slėptis. Tai, kad jai leido neįsitraukti, buvo tik viena pusė - naivus, laikinas gyvenimo momentas.
Ji bandydavo įsivaizduoti save su aptemta juoda suknele, atvirais pečiais, raudonai nudažytas lūpas ir ištiesintus plaukus; peilį rankose ir taikinį, į kurį peilis turėtų būti paleistas...
Tik viskas atrodė lyg košmariška ištrauka iš pelningo veiksmo filmo.

Marla gulėjo lovoje. Ant nugaros. Žvelgė į lubas. Buvo sunku suprasti ar tamsa gaubė kambarį, ar tai tebuvo daiktų metami šešėliai, nusileidus saulei niūrų vakarą.

- Meile, tau septyniolika, o ne suknisti septyneri. Jauti skirtumą?

Tarpduryje, į durų rėmą atsirėmęs, stoviniavo juodas siluetas.

- Kaip tu gali šitaip į viską žiūrėti? - atsisėdo.

Rubis nuspaudė šviesos jungiklį bei uždarė duris. Atsiduso.

- Tau dar pasisekė, kad mudu su broliuku tau skyrėm meilės, kai buvai dar vaikas.

Ji kilstelėjo antakius. Brolis atsisėdo į kėdę ir užkėlė vieną koją ant kitos.

- Kitu atveju jau dabar būtum nužudžius bent penkias gyvenimo pamestas atmainas.

Marla paleido į jį pagalvę. Dėka žaibiškos reakcijos, Rubis sugavo minkštą daiktą viena ranka.

- Ką man siūlai daryti? - atsiduso.

- Pagyvenk taip, tarsi būtų likusios tik kelios tavo gyvenimo dienos, - paglostė galvai paremti skirtą dirbtinos medžiagos prikimštą pamušalo gabalą.

- Septyniolikta diena poryt, - pabrėžė.

- Tuo labiau.

- Nereikia to, brolau, - trečiasis balsas patraukė abiejų dėmesį.

Marla nubeldė akis į savo rankas. Jos buvo ledinės, šaltis kaustė it skausmas be jokio gailesčio.

- Džėjus neturi naujų įrodymų, kad mes užsiimame mafijos reikalais. Palikome visai tai su Mariu Sawyer, motinos pusbroliu, dar prieš ketverius metus.

- Bet prie ko čia aš? - sesers balsas kaip sudužęs veidrodis spindėjo gyvybe.

- Jis žino, kad tu niekada neprisidėjai, - Brendonas atsisėdo šalia jos, - todėl ir nori paveikti tave. Tu šioje situacijoje silpniausia iš šeimos.

- Kaip dramatiška... - suburbėjo Rubis rankoje vartydamas vieną kriauklę iš Graikijos, iškapstęs ant stalo buvusią jų kolekciją.

- Jei tau nepatinka, gali išeiti. Niekas tavęs čia nelaiko, - kuo ramiausiai atrėžė Marla.

Brendonas spustelėjo dešinįjį jos delną.

- Gerai gerai. Metas tau paaiškinti kas čia vyksta ir kokias pašėlusias gimines, brangute, turi, - numetė kriauklę ant kilimo besistodamas.

Rubis išlankstė ant keturių kojų pastatomą magnetinę lentą, papaišė su visais buvusiais pridėtais markeriais ir nutaisęs šypseną, kuriai tikrai neatsispirtų nei viena jos bendraklasė, paskelbė:

- Ponios ir ponai, metas giminės istorijos pamokai.

- Ar tikrai to reikia? - Marla kilstelėjo antakius.

- Taip.

Klausimas labiau buvo skirtas Brendonui, tačiau pats šios idėjos autorius atsakė šviesos greičiu.