Ar mafija atstoja šeimą?

10.

Ji naktimis verkdavo. Drausdavo sau miegoti. Nagrinėdavo kiekvieną savo gyvenimo klaidą. Ji jautėsi prasta. Prasta visur. Prasta visiems. Ji bandė suprasti, kodėl kitiems vienaip, o jai - kitaip. Ji bandė suprasti, kodėl yra McVitte...

Ji tylėjo. Kūnas troško pasiduoti baimei, galvoje kilo daugybė save menkinančių minčių, o viskas, ką McVitte padarė - tik nusišypsojo. Sau. Pakėlė galvą aukščiau.

Padavėjas vis dar vedėsi ją kitur. Atidarė duris ir įstūmė pirmyn. Po savęs užtrenkė jas.

- Kas per velnias? - išreiškė šleikštulį įstumta į kambarį.

Kitoje kambario pusėje Marla pamatė savo brolį - Brendoną, į kurio galvą buvo nukreiptas ginklas.

- O, - atsisuko pirmą kartą gyvenime Marlai matyta moteris, - susirinko visa šeimynėlė. Neįdomu. Nuobodu. Bet gal gerai, - galėjo lažintis, moteriškė su ginklu nusišypsojo, - viskas baigsis greičiau.

- Ko tau prireikė? Už ką jis turi šią minutę galvoti, ar išgyvens, ar bus nušautas?

Marla žengė didesnį žingsnį pirmyn, nei numatė ją turėjęs tramdyti padavėjas ir jis nespėjo jos sugriebti.

- Kokie mes drąsūs, - atsisuko į ją, - man jokio skirtumo, brangioji.

Iškėlė ginklą į jos kaktos centrą. Marla tik nutaisė skeptišką žvilgsnį.

- Ar tai viskas, ką moki? Pasiplaikstyti su ginklu ir pakalbėti? Kaip gaila... - Marla sugriebė už pistoleto, nukreipė jį į kilimą, spyrė į apatinę pilvo dalį, - kuo ji vardu?

Brendonas nežinojo, kaip reaguoti į šitokį sesers elgesį. Pats savo akimis nepatikėjo tuo, ką ji iškrėtė.

- Tesa, - galop ištarė.

Marla norėjo eiti link brolio, tačiau jos kaklą apvijo ranka ir peilis. Ji pagavo vyresnėlio žvilgsnį.

- Aš rimtai, - pridūrė Rubis.

- Nėra dėl ko nerimauti, - Džėjus pasirodė perdėtai ramus: jis paprasčiausiai mėgavosi savo prabangiu šou.

- Kur mano sesuo? - jo balse atsispindėjo kartėlis.

- Pasitinka savo likimą.

- Aš tave norėjau prilupti jau kelis metus. Du. Tris. Keturis. Ne, tris. Ir tu manai, kad gali šitaip elgtis? Parodyk nors kiek pagarbos, kad šitaip nepasielgiau, - jo kūne virte virė emocijos bei noras sugriebti vyriškį už kostiuminio švarko ir truputį pakratyti.

Džėjus jau pravėrė burną, tačiau Rubis greitu žingsniu patraukė per salę smarkiai atlošęs pečius. Jis pastatė tuščią taurę pralėkdamas pro staliukus.

Ausinuke vaikinas girdėjo brolio žodžius. Puikiai nujautė klastą.

Džėjus sekė iš paskos, bet nebuvo toks greitas.

Rubis įsiveržė į vidų.

Seniai matyta Tesa sukniubusi laikėsi už pilvo bei bandė stotis; šalia jos mėtėsi pistoletas. Padavėjas peiliu apsivijęs sesers kaklą stoviniavo kitame kambario gale. Brendonas bandė įvertinti padėtį.

- Ne taip greitai, - už užtrenktų durų šiek tiek prislopo muzikos garsai, - negalvojau, kad teks paskubėti. Matyt, buvau per daug skeptiškas.

Džėjus užtaisė ginklą. Rubis iškėlė rankas. Pagavo Džėjus įsitempė pagavęs brolio žvilgsnį.

- Seniai reikėjo nudėti šituos velnio vaikus, - sušnypštė Tesa galiausiai atsistojusi.

Ji jau norėjo taikytis į Marlą, tačiau pamatė, jog šioji ir taip pinklėse, tad atsisukdama į gerbiamuosius brolius, atmetė plaukus.

Marla net nedrebėjo. Tiesą pasakius, McVitte buvo nusispjaut. Mirs - tai mirs. Jokio skirtumo.

Staiga peilis atsileido, padavėjas paleido jos kūną ir krito atgalios, bet nepalietė žemės. Ji apsisuko, pastebėjo, kad pagrobėjas lėtai nuleidžiamas ant grindų ir lėtai traukėsi atgal.

- Tikėjotės pokalbio? Po visko? - moteriškas isteriškas juokas perlaužė muzikos atgarsius.

- Mieloji, jei būčiau norėjęs su tavimi pakalbėti, būčiau pakvietus popiečio arbatėlės. Kaip supranti, nebuvai, nesi ir tikrai nebūsi kviečiama, - gūžtelėjo pečiais Rubis.

Brendonas nesitikėjo brolio replikos tokiu momentu. Mažiausiai reikėjo prisikalbėti.

- Ei! - sušuko Džėjus, pamatęs sūnų už rankos pro galines duris vedantį Marlą, - Mailsai!

Mailsas tik užtrenkė duris ir bėgte nusitempė ją.

- Tau reikia dingti iš čia.

- Mano broliams taip pat.

- O kas sakė, kad jie bus palikti?