Ar mafija atstoja šeimą?

11.

Ji persilaužė. Perėjo skausmo sieną. Ji nusprendė kovoti tik už save ir brolius. Daugiau gyvenime ji nebematė.

- Ką tu sugalvojai? - sušnypštė Marla, lėkdama paskui Mailsą pernelyg stačiais laiptukais į viršų. Džiaugėsi, kad bent suknelės ilgis buvo ties keliais.

Jis nieko neatsakė. Tik vis dairėsi, jo akys lakstė it aštri strėlė. Ji stengėsi nežiūrėti žemyn. Viskas priminė brolius, o viduje virė milžiniška baimė dėl jų. Koridoriaus gale, kur nebegalėjai pamatyti laiptų, apie pobūvį priminė tik natų aidai, namą pažįstantis vaikinas atvėrė kambario duris. 

- Žinau, kad tu esi ne prie ko, - galop prabilo. - Tikrai. Tu negalėtum nuskriausti net musės. Žmonės kalba, o ypač lengva išgauti informaciją iš tavo draugių. Tos patyčios... Nesakau, kad nusipelnei...

- Ką tu nori tuo pasakyti? - pertraukė. 

Ji dužo viduje, gavo dar vieną smūgį į širdį, visą kūną, sielą, esybę. McVitte nusprendė padariusi klaidą šitaip akylai sekdama net nepažįstamą asmenį. Viskas ko dabar troško - apkabinti vieną iš brolių. Leisti jiems atkeršyti. Sekundę net išsigando savo pačios minčių. Visgi, nusprendė jas priimti. Ji iškentės, atsistos ir pati nustums ją išnaudojančiuosius nuo uolos krašto. Jos akyse ėmė tvinti ašaros.

- Tiesiog pabūk čia, gerai? Čia tau nieko nebus. Bent jau kelias valandas, - Mailsas lėtai traukėsi durų link. Jam buvo sunku palikti sudaužytą merginą. Tokia charakterio prigimtis dažnai siutindavo. Užtrenkė duris ir įjungė apsaugos sistemą.

- O tu visai nesiskiri nuo savo tėvų, - pakėlusi balsą rėžė, - pasiimk tas mano drauges, kokios jos draugės, jei viską sugebėjai išpešti? Leisk nužudyti mano brolius. Tik pabandyk ir aš...

Tolesnės dalies jis neišgirdo - lipo laipteliais žemyn. Šyptelėjo vienai iš padavėjų ir atvėrė svetainės duris.

- Tesa, dėl Dievo meilės. Čia ne tryliktas amžius ir tu neatlieki kryžiaus žygio. Juk žinai, kas bus, jei šausi.

- Rubi, patylėk, - iškošė Brendonas per sukąstus dantis.

Abu broliai sėdėjo ant ne itin patogių, senų, atsėdėtų kėdžių. Vienas viename kambario gale, kitas - kitame. Brendonas laikė rankas iškeltas, parodydamas pasidavimą. Rubio rankas veržė virvė, užpančiota už jo nugaros.

- Mailsai, kur, po velnių, padėjai ją? - Džėjus išvydo savo sūnų.

- Kol kas ją pamiršk, - iš komodos ištraukė peilį.

- Jeigu tu ką nors jai padarei, nususęs...

Rubis nebaigė sakinio - Džėjus smogė jam į veidą.

- Sakyčiau... reiktų tėveliams paskambinti ir papasakoti, kas čia vyksta, - Tesa mosikavo pistoletu priešais Brendono nosį.

Marla verkė. Ją apglėbęs skausmas niekur nesitraukė. Juk ji pasitikėjo savo draugėmis mokykloje. Stengėsi dėl jų. McVitte nusivalė ašaras. Visas kūnas virpėjo, o silpnumas, atrodė, gyvavo pačiame kraujyje. Paklibino durų rankeną. Niekaip. Kadangi norėjo pabėgti nuo savo minčių, o iš kambario, bent dabar, nepavyksta, nusprendė iššniukštinėti esančias spinteles. Pradžioje nieko įdomaus nerado: seni indai, taurės... Tačiau vieno stalčiaus turinys privertė nusišypsoti. Ne, ne ta šypsena, kai gauni netikėtą staigmeną ar esi visapusiškai laimingas. Ne, tai karmos pilna šypsena.

- Tesa, kam taip vargintis? Galima juos iškart pribaigti.

- Nereikia taip skubėti, - Rubis matydamas šeimyninę dramą pavartė akis. Būtų pakomentavęs, tačiau jo burna buvo užkimšta medžiagos gabalu.

Mailsas vaikščiojo pirmyn atgal nerasdamas vietos. Jo mintys keliavo kita realybe, o akys nagrinėjo kiekvieną pasidabruoto peilio detalę. Brendonas mąstė kaip suktis iš padėties.

Marla prasiveržė pro svetainės duris. Balių jai pakako.

Mailsas nukreipė į ją peilį.

- Eik atgal.

- Ir ką tu man padarysi? - prunkštelėjo. - Padidinsi patyčių mastą, atimsi draugus, sužeisi? Pirmyn.

Brendonas spoksojo į savo brolį su nuostaba.

Tesa spoksojo iš šalies.

- Tu to nenori...

Mailsas po milimetrą artinosi link McVitte su peiliu priekyje. Ji šaltu veidu iš už nugaros atitraukė ranką bei užtaisė pistoletą. Šyptelėjo.

- Tu nežinai, ko aš noriu ir ko ne. O dabar traukis ir nebandai man maišytis, - sumišęs Mailsas net paleido iš rankų peilį.

- Judu, - pažvairavo į Mailso gimdytojus. - Aš pasiimu brolius ir balius baigtas.

- Neskubėk, - Tesa nukreipė savąjį ginklą į Brendoną. - O obuolys tikrai netoli nuo obels nurieda.

Vienas duslus treptelėjimas už Marlos nugaros. Slaptas jos ir jos brolių kodas. Antras. Ji perprato situaciją. Trečias.

Brendonas trenkė Teresai, o ji sunkiai laikėsi ant kojų. Tokio smūgio ji nesitikėjo. Rubis spyrė Džėjui. Mailsas šoko gelbėti tėvo, tačiau Marla nubeldė ginklą ir pašnairavo.

Po kelių minučių McVitte atžalos perbėgo salę. Kraujo lašai, išdarkyti prabangūs apdarai - ne itin jiems rūpėjo.

- Tai, patyčios, sakai? - Rubis atsisėdo džipo gale, šalia sesers.