Ar mafija atstoja šeimą?

6.

Ji buvo šešėlis. Ji derinosi prie kitų. Niekados nevadovavo. Su viskuo sutiko. Su ja žaidė. Ja naudojosi. Ir ji žinojo, kad turi sulaukti lūžio ir atsikelti. Pakilti iš naujo. Prisikelti iš pelenų...

- Aš pasiruošusi. Kad ir kas nutiks šiandien, tegu nutinka. Taip lemta.

- Tu tikra? Nes dar turi laiko pabėgti iš miesto, - sarkastiška pastabėlė slėpėsi po brolio rūpestingumu.

- Nesiruošiu niekur bėgti. Turiu žinoti, kas šiandien įvyks.

- Kalbi kaip tikra McVitte, - pasimaivė parodydamas aukštyn iškeltą nykštį.

- Pala, ką? Juk negalim čia surengti viso giminės šlovinimo baliaus. Ir taip aišku, kuo tai baigsis, - Brendonas pastatė tuščią stiklo taurę su neištirpusiais ledukais.

- Bet ar yra kitas pasirinkimas? Jeigu jie jau rado mane, - pabrėžė paskutinį žodį. - Jeigu jau Mailsas atgrūstas į mano mokyklą.

- Tik jis dar nieko nenutuokia, - atsilošė krėsle.

- Na, tokiu atveju... Turim laukti svečių, - Brendonas liežuvio galiuku lyžtelėjo lūpas.

- Einam puoštis, - Rubis suplojo delnais į šlaunis.

- Meile, tu dar net nesupranti, į ką veliesi, - sustojo prie jos kambario durų.

-Branguti, - sučiulbėjo, - man ir nereikia suprasti. Dabar užtenka įsivelti, - kuo ramiausiai išbėrė prieš užtrenkdama kambario duris.

Juoda suknelė atvirais pečiais ir trijų ketvirčių rankovėmis. Nesiekė kelių, ties kaire koja iškirpimas, ją apnuoginantis. Pakankama gili iškirptė priekyje. Juodas aksomas.

Ištiesinti plaukai, raudonos lūpos. Juodi bateliai su platforma - aukštakulnių neturėjo.

Marla stebėjo save veidrodyje. Ar ji tikrai ruošėsi tai padaryti? Išlįsti iš komforto zonos? Bet dėl ko? Šitaip atsakyti į užgauliojimus mokykloje? Dėl savęs, kad pamiltų save, o ne ieškotų trūkumų?

Keli papurškimai kokosus perteikiančios kūno dulksnos. Saldumas svaigino iki beprotybės.

Ji lėtai išlindo iš kambario ir aukštai pakelta galva nužingniavo iki svetainės:

- Tai kokios išvados, gerbiamieji?

Rubis išplėtė akis norėdamas įdėmiau įžiūrėti seserį - jam atrodė neįtikėtina, jog mažoji sesutė, niekaip neišlendanti iš kelnių, stypsojo netgi su suknele. O gal tik vaidenosi?

Brendonas tvirčiau sukando dantis. Vyruko akyse atsispindėjo rimtumas; stipriai sukąsti dantys paaštrino žandikaulio liniją.

- Jie šitaip nori tave priversti ateiti pas juos. Tai spąstai, - vyresnėlis iškošė. Ji tik pavartė akis.

Bredono juodas kostiumas nebuvo užbaigtas: trūko švarko, peteliškės ar kaklaraiščio, o viršutinės paliktos nesusegtos sagos apnuogino kaklą.

Rubis juodais džinsais šiaip taip įsipaišė į temą; Juodas, plėšytas, džinsinis švarkelis dengė languotus raudonus marškinius.

- Ką dabar turim daryti?

Ties šiuo Marlos klausimu visus namus perskrodė itin stiprus bei bauginantis beldimas į duris. Trijulė susižvalgė - klausimų neliko.

- Eritre, čia pas tave? - iš apačios riktelėjo tėvas.

Marla užsidengė lūpas pirštais. Jie pamiršo apie tėvus.

Motina kaži ką suburbėjo, tačiau nei vienas nesuprato ką.

- Čia pas mane! - staiga pašoko Rubis, - ATSIDARYSIU PATS!

- Ką tu darai?! - sušnabždėjo Brendonas bandydamas pagriebti jį už rankos.

- Improvizuoju, - atkirto.

Tą akimirką atsidarė durys. Motina iš rankų paleido stiklinę taurę. Visi suprato, kad nesibaigs gerai.

Jie lėtai pasislinko laiptų link, palipėjo kelis laiptelius žemyn, kad matytų vaizdą.

- Džėjau, - prabilo su sunkumu balse, - seniai matytas.

- Tu irgi, mieloji Eritrėja, - išspjovė vardą.

Marla pagavo jo žvilgsnį. Jai darėsi negera. Rubis lėtai pagriebė sesers vienos rankos pirštus ir suspaudė delne.

- Tikiuosi neprieštarausi, - linktelėjo žiūrėdamas į McVitte vaikus, - pasiimsiu tavo trijulę trumpai ekskursijai.

- Kas čia vyksta? - išlindo jų tėvas.