Rugsėjis
Pašokau iš vietos, kai į mane paleido pagalvę. Patryniau akis ir apsižvalgiau aplink kambarį.
- Nagi, greičiau! Arba ketini pamiegoti savo pirmą dieną universitete. - piktai kalbėjo Eve.
Pažvelgiau į telefoną patikrinti laiką ir greit pašokau iš lovos. Susiruošti turėjau mažiau nei pusvalandį, todėl greit pradėjau rengtis ir dėtis knygas. Atsistojau prieš veidrodį ir savo tiesius plaukus perbraukiau šepečiu.
Hanna ir Eve manęs jau laukia kokias penkias minutes ir nesustodamos dusavo. Taigi, dažytis net negalvojau, išsivalius dantis greit užsimečiau kuprinę ant pečių ir palikome bendrabučio kambarį.
- Taigi, kaip nusiteikusios pirmai dienai? - sukluso Hanna ir atsikando obuolio, kurį pasiėmė pakeliui.
- Tikriausiai puikiai. - tariau su šypsena veide.
- Ar tik dėl to nekaltas Oliver? - Eve veide atsirado šmaikšti šypsena.
- Kodėl turėtu? - sutrikau.
- Galbūt dėl to, kad vakar grįžai labai vėlai ir vos nepramiegojai šiandienos?- įsiterpė Hanna.
- Na gerai buvau su juo susitikus, tačiau tarp mūsų kol kas nieko rimto, kol kas. - tariau.
- Nesimylėjot? - antakius pakilnojo Eve.
- Ką? Ne! Mes daugiau nei trumpas pasiglamonėjimas, nedarom. - tariau ir prikandau lūpą.
- Tu norėtumei kažko daugiau, matau tai iš tavo akių. - kalbėjo Hanna.
- Na taip, jis man patinka. Norėčiau kažkokių santykių ir pagaliau prarasti savo nekaltybę? - truktelėjau pečiais.
- Tai ko lauki? - sukluso Eve.
- Tai ne aš, jis iš katalikiškos šeimos. Saugo save santuokai. - tariau.
- Ak, na, bet tu su bet kuo nemiegok tik dėl to, jog nori prarasti nekaltybę. - perspėjo Hanna.
- Žinau, tiesiog iš dalies jaučiuosi keistai. Jūs jau tai darėt, o aš vis dar tapati bailė ir net nežinau ar verta laukti Oliver. - atsidustu.
- Mergyt, jei jis tau patinka, tai manau, kad tokio vyro verta laukt. Jam tai yra taip pat svarbu kaip ir tau. - tarė Hanna.
- Sutinku. - pritarė Eve.
- Ak, tame ir esmė nebežinau ar man tai taip svarbu. - pavarčiau akis ir įžengiau į pastatą.
- Gerai, aš jus labai myliu ir būtinai apie tai pakalbėsim vėliau, tačiau čia mano stotelė. - tarė Eve ir nuėjo į kabinetą kur jai turėjo vykti paskaita.
- Gaila, kad ji ne su mumis. - atsiduso Hanna ir įsikabino man į parankė.
Po kelių minučių mes atėjome iki didžiosios salės, kur menų fakulteto paskaitos vyko bendrai. Su Hanna įsitaisėme ties viduriu ir išsitraukėme užrašus. Neįtikėtina tokio dydžio salė buvo beveik visa pilna, netrukus įžengus dėstytojai, po jos įėjo dar keli mokiniai, kurie kėlė triukšmą. Ta sekunde, kai išvydau vieną iš jų mano širdis sustojo plakus, o kūnas sustingo, prisiekiu. Jis dabar turėjo tamsius it smala suveltus plaukus ir tos pačios tamsios akys, kurios sutiko manąsiąs. Jo veide nušvito nedidelė šmaikšti šypsenėlė ir netrukus jie visi atsisėdo už mūsų.
- Ak... - tyliai aiktelėjo Hanna ir pažvelgė į mane.
Mano galvoje skambėjo jo balsas ir sakinys, kad jis atsiims savo norą, jei mes dar kažkada susitiksime.
Visą pusantros valandos laiką vos galėjau pajudėti, nes atrodė, vos man pajudėjus sugebėsiu susimaut prieš juos. Net neturiu žalio supratimo ką jis veikia universitete!
Pagaliau buvo pertraukos laikas ir su Hanna palikome salę. Trumpam išėjome į lauką ir laukėmė Eve, tačiau viskas sėkmingai eitis tikrai negalėjo... Prie mūsų su Hanna priėjo Eve pusbrolis Dominic.
- Labas, atleisk nepamenu vardo. - susijuokė jis prisimerkdamas ir kažkaip šiuo sakiniu jis sugebėjo mane įžeisti. Galbūt dėl to, jog aš jo vardą pamenu.
- Koks skirtumas. - pavarčiau akis ir ketinau eiti, kai jis pačiupo mano ranką taip mane sustabdydamas.
- Tikiuosi pameni ką sakiau per naujuosius, man atėjo laikas atsiimti savo norą. - jo veide nušvito šypsena.
- Per vėlu, aš turiu vaikiną. - pamelavau ir išlaisvinau savo ranką.
- Man tai netrukdo. - jis mirktelėjo akį ir nueidamas švelniai trenkė man per užpakalį.
Per mano kūną perėjo tūkstantis dilgčiojančiu šiurpuliukų. Išsigandau to, jog manau, kad man tai patiko ir to, kad jis žino, kaip tai daryti, kaip sutrikdyti mane.
- Ar tu gali patikėti? - suraukiau antakius ir pažvelgiau į Hanna.
- Aš buvau šalia viską mačiau, jis visiškai neturi jokio gėdos jausmo. - atsiduso ši.
- Oh, labas Dominic. - Eve veides iškart persimainė jį išvydus.
- Sveika. - tarė jis ir nužingsniavo toliau.
- Kas per šūdas?! - susiviepė Eve.
- Tu nežinojai, kad jis čia taip pat mokos? - sukluso Hanna.
- Ne! Mes jei nepastebėjai nelabai bendraujam. - kalbėjo Eve.
- Puiku, mums su juo yra bendra paskaita, neaišku kiek dar jų turim. - tariau ir sukryžiavau rankas ties krūtinę.
- Na tikrai ne visas, man mama pasakojo, kad jis prieš du metus įstojo į muziką, tik tikrai nesitikėjau, kad jis bus šiame universitete. - pasakė Eve.
- Geras ženklas ar ne? Tu juk aktoriniam. - bandė mane paguosti Hanna, o aš tiesiog pavarčiau akis.
- Jis prie tavęs lindo? - į mane sužiuro Eve.
- Lindo? Jis praktiškai pasakė, kad ją išdulkins. - atsakė Hanna.
- Jis to nepadarys, jis gal ir miega su merginomis, tačiau nelies tos, kuri to nenori. - tarė Eve.
- Iš kur tu tai žinai? - suklusau ir suraukusi antakius įsikabinau į jos parankę.
- Nes jo mama buvo išprievartauta, todėl jis nelies tavęs. Aišku, nebent tu pati to norėsi. - pavartė akis ji ir pradėjome eiti.
- Ar mes tik neseniai nekalbėjom apie Oliver? Aš nemiegosiu su tavo pusbroliu, tai būtų kvailiausias sprendimas mano gyvenime? - tariau sutrikusi.
- Ei, tu čia rimtai apie jo mama? - susiraukė Hanna.
- Kaip manai iš kur jis atsirado? Jis nežino kas jo tėvas, o jei sužinotų tai tikriausiai jį nudėtų. - truktelėjo pečiais Eve.
