Dominic nuo manęs atsitraukė, o aš tiesiog nuleidau akis ir prikandau lūpą.
- Rimtai? Dom, tu suknistai kažkada jauti ribas? - ji piktai su juo kalbėjo, o tada ant išpylė savo gėrimą.
- Eve. - numykiau ir mėginau ją nuraminti.
- Ne Abby! Nedabar. Jei tu ją dar kartą paliesi, aš prisiekiu sunaikinsiu tave. Tu vienintelis žinai, kad aš nejuokauju!- ji rėkė.
Jaučiau didžiulė gėda, nes visi aplinkui mus stebėjo.
- Pasakyk ar supratai? - ji tiesiog žudė jį savo žvilgsniu.
- Eve, tik tu man dar nepradėk aiškinti, kaip gyventi, gerai?! - jis jai suriko atgal ir pastūmes ją išėjo lauk.
- Mes išeinam. - ji piktai tarė ir paėmus mano ranką vedė lauk iš namo.
- Ai! Skauda Eve. - tariau ir ištraukiau savo ranką iš jos.
- Nusiramink Eve. - ramino ją Hanna.
- Abby, kurios dalies nesupratai, kad laikytumeisi atokiau nuo mano pusbrolio? - jos antakiai pakilo.
- Eve, kas tau yra? Iškėlei tokia sceną tarsi būtum mano mama! Jei nenori, kad draugaučiau su tavo pusbroliu, tai taip ir sakyk! - dabar aš rėkiau, o ji tiesiog pradėjo juoktis.
- Tu visiškai kvaila jei manai, kad jis su tavimi palaikytu kažkokius santykius! - suriko ji atgal.
- Merginos, baikit rėkt! - dabar suriko Hanna.
- Kodėl tu taip nusiteikusi prieš jį? Taigi, jis tavo pusbrolis ar tai nieko nereiškia? - sutrikus žiūrėjau į ją ir pradėjau verkti.
Esu labai jautri, kai kažkas ant manęs rėkia, ypatingai be priežasties.
- Aš tiesiog nesuprantu, ką padariau blogai, juk jis tik vaikinas. - atsidusau ir nusivaliau ašaras.
- Nes taip jau yra buve, gerai? - ji tarė mane ir neištvėrus mane apsikabino.
- Kaip suprast? - suklusau atsiraukus.
- Mano draugė, ji su juo permiegojo. - kalbėjo ji.
- Aš nesuprantu, kodėl vistiek taip supikai? - suraukiau antakius.
- Ji jį įsimylėjo, o tada ji jam prisipažino, tačiau mano pusbrolis jis neturi tokio dalyko, kaip jausmai. Jis ją atstūmė ir išjuokė, tarsi tai jos kaltė, kad ji jį įsimylėjo. Taigi, mano draugė palūžo. - toliau kalbėjo Eve.
- Palūžo? - sukluso Hanna.
- Ji nusižudė gerai? Ir tai jo kaltė, jis ją įskaudino, jis ją sugadino ir sugniuždė taip, kad ji nebenorėjo toliau gyventi. Kokia jis teisę turėjo su ja taip pasielgti? - šįkart ji apsiverkė.
Pripažinsiu tai skaudino širdį, dar niekad nesu mačiusi Eve verkančios nors ją pažįstu jau kelis metus.
- Ei, nusiramink. - ramino Hanna ir ją apsikabino.
Netrukus aš apsikabinau jas abi, nenorėjau, kad, kuri iš mūsų liūdėtų.
- Atleisk, aš nežinojau. - tariau.
- Tu nekalta, nedaugelis gali atsispirti jo velniškai šypsenai. - tarė ji.
<...>
Pramerkiau akis ir jas patryniau, o tada nuspaudžiau žadintuvą. Išlipau lauk iš lovos ir susiruošiau į paskaitas. Išėjus iš kambario užrakinau duris ir palikau pastatą. Kaip visada ilgai eiti nereikėjo, tačiau tik dabar susiprotėjau, kad be savo draugiu čia neturiu kitų draugų.
Įėjau į kabinetą kur turėjo vykti paskaita ir mano akys staiga susitiko su Dominic. Nieko nelaukus nusukau žvilgsnį ir atsisėdau į laisvą vieta pas kažkokį vaikiną, jis atrodė gana mielas.
Išsitraukiau knygas ir laukiau kol prasidės pamoka. Vaikinas sėdintis šalia manęs išsitraukė ausines iš ausų ir pažvelgė į mane.
- Labas, aš Luke. - jis nusišypsojo man.
- Sveikas, Abby. - atgal jam nusišypsojau.
- Taigi, ką tiksliai studijuoji? - jis sukluso ir mėgino pradėti pokalbį, kad nebūtų nejauku.
- Vaidyba, o tu? - suklusau.
- Ak, taip pat. Ir kaip tau? - jis vis stengiasi palaikyti pokalbį.
- Na dar tik trečia diena, tačiau labai laukiu praktinės dalies. - susijuokiau.
- Aš taip pat. - jis nusijuokė ir mes nutilome, kai į klasę įžengė mokytojas.
Šį paskaita buvo kur kas įdomesnė nei praeitos ir ėjo tikrai greičiau. Net nepajutau, kaip jau kroviausi knygas į kuprinę ir ėjau lauk iš klasės. Vos tik palikau klasę mane čiupo už rankos Dominic.
- Kas yra? - paklausiau jo ir išlaisvinau savo ranką iš jo.
- Nagi susitarimas yra susitarimas. - jis nusišypsojo.
Aš tikrai maniau, kad jis bus tai pamiršęs dėl alkoholio, kurį jutau jo burnoje.
- Nejaugi tu negirdėjai ką sakė Eve? - suraukiau antakius.
- Ei, aš savo mamos neklausiau, kai buvau vaikas. Manai imsiu ir klausysiu ką man sako Eve? - jo antakiai pakilo ir tada jis suprunkštė.
- Na tada aš paklausysiu. - tariau ir ketinau eiti, kai jis vėl mane sustabdė.
- Nagi... Susitinkam šiandien vakare? Prašau. - jis stebėjo mane ir laukė mano reakcijos.
- Nežinau, aš negaliu... Ir tai labai keista. - numykiau.
- Aš tau parašysiu. - jis man mirktelėjo ir paliko mane stovėti viena.
Pavarčiau akis ir atsidusus ėjau į kitą paskaitą. Jei atvirai negaliu kažkur giliai viduje galėjau jausti džiaugsmą, nors žinau, kad galiu nukentėti. Tačiau, tai jog jis blogas mane žavėjo dar labiau.
