NE GIMINAIČIAI(Baigta)

7.Vasaros netikėtumai...

Praėjo pusė metų.

Pow Margo.

Nežinau kaip aš išgyvenau šiuos šešis mėnesius be Marko, maža to, kad jis paliko mūsų namus tai dar ir ignoruoja mano skambučius. Žinoma tai jog jo nebuvo šalia tik gelbėjo mano mokslus. Aš ėmiau laikytis rėžimo vardan savo konfortiškesnio gyvenimo, visada einu anksti gultis, stengiuosi maitintis sveikai ir prisižiūrėti savo figūrą. Tikra moksliukė. Mama mane pradėjo vadinti ''naminuke'' nes daugiausiai laiko praleisdavau namie, o ką daugiau veikti kai be jo aš savyje tiesiog mirštu. 

Vienu nuostabiu momentu mane taip viskas užkniso, kad nusprendžiau prisipažinti jam apie savo jausmus, lai viskas eina velniop man vienodai. Kaip tik buvo vėlyva naktis, drebančiomis rankomis paėmiau telefoną į rankas ir tik pusę dvylikos man galiausiai pavyko jam prisiskambinti. Širdis plakė kaip niekad ankščiau, mes su juo nesikalbėjome visą mėnesį. Jis visada ieškojo kažkokių priežasčių, kad negali kalbėti, bet taip niekados ir neperskambindavo.

-Sveika meilute!

Kaip aš svajojau atsirasti su juo kitoje telefono pusėje, tiesiog pabūti greta, prisiglausti prie krūtinės, bet matyt jam ant viso to nusispjaut. Tyliu, nes bandau sulaikyti ašaras kurios ir taip bėga skruostais kaip upeliai.

-Kaip gyveni broliuk?-Pas pačią atrodė širdis suduš į mažutes šukeles, jis sunkiai atsiduso greičiausiai nenorėjo su manimi šnekėtis. 

-Tu valandas matei? Aš viską tetai pasakysiu, kad nemiegi iki vėlumos. 

-Nenori kalbėti, tai tiesiog mesk ragelį!-Mano šauksmas buvo pilnas skausmo. Aš kaip tik įsitaisiau ant palangės, kad verkti ir žiūrėti pro langą, mano mėgstamiausias užsiėmimas. 

-Margo, man reikia eiti. 

-Markai, pasakyk ką aš tau padariau? Kodėl tu mane taip lengvai išmetei iš savo gyvenimo?-Ašara viena po kitos ritasi mano skruostu, viduje man taip skaudu. Negi tu nematai kaip jam ant tavęs nusispjauti? Kam save taip kankinti?

-Mažyle, kas tau taip sakė? Aš tiesiog pastoviai užsiėmęs, gana kelti skandalus!-Bando būti su manimi dar šiurkštesnis kaip aš jam atsakau:

-Nevadink manęs taip! Aš jau beveik pabaigiau mokyklą, o tu vis negali susitaikyti su tuo, kad aš jau suaugusi. Markai, tu niekšas, nesupranti, kad man blogai be tavęs!-Kalbėjau tikrų tikriausią tiesą, bet nuo pat šio pokalbio pradžios nieko per daug ir nereikėjo tikėtis. 

-Labos nakties Margo, tu žinai, kad aš tave branginu. Tiesiog taip bus geriau, tu pati tai puikiai suvoki.-Jau nori padėti ragelį kaip aš jį sustabdau:

-Palauk! Mano išleistuvės po savaitės, tu atvyksi? Markai tu žadėjai, aš nusipirkau tokią gražią suknelę.-Balse buvo begalinė viltis ir jis tarsi ją išgirdo. 

-Kaip aš galiu praleisti tokią dieną! Žiūrėk, kad aš tavęs nepavokčiau sesute!-Kaip aš pasiilgau jo juoko. 

-Aš lauksiu tavęs...-Prisidedu telefoną prie lūpų, kaip vis dėlto aš stipriai jį myliu. 

Galiausiai parašiusi visus egzaminus princesė ruošėsi šventei. Mano auksinė, pūsta suknelė tikrai priminė princesės įvaizdį, tarsi iš pasakos. Pamenu kaip visą dieną ruošiausi šiai šventei ir viduje labai laukiau Marko. Dėdė Džeimsas ir mama nenustojo manęs stebinti ta proga jie pakvietė dar ir Maksą. Jis buvo vyresnis už mane trejais metais, man buvo labai nejauku vien tik nuo jo žvilgsnio. Mes susirinkome į aktų salę, aš apžiūrėjau visus kurie buvo joje, bet Marko taip ir neišvydau.

-Ieškai jo?-Šnabžda man į ausį, tarsi bando visai išvesti mane iš savęs.  

-Atstok!

-Margo, jis neatvyks. Jo draugas jį pakvietė pagyventi Majamyje visai neblogoje vietelėje. Taip, kad greičiausiai jis užmiršo apie tavo išleistuves, jam dabar ne tas galvoje.-Po jo žodžių pajutau, lyg peilį įsmeigtą širdyje.