NE GIMINAIČIAI(Baigta)

23.5

Pow Margo.

Prabundu lovoje, o Marko niekur nėra. Jis išėjo? Staiga kambario durys atsidaro ir aš matau žmogų, be kurio mano gyvenimas tiesiog neturi prasmės. Pribėgu prie jo, kaip aš pasiilgau jo bučinių.

-Kur tu buvai išėjęs brangusis?-Noriu prisiliesti prie jo lūpomis, bet jis atsitraukia ir nusuka savo veidą į šoną.

-Margo, tavo mama ir mano tėtis sugrįžo, mums reikėtų pristabdyti su bučiniais.

-Markai, na prašau. Bent vieną.-Apsikabinu jį per kaklą ir siekiu jo lūpų, galiausiai jis pats nesusilaiko ir pasiduoda. Mūsų liežuviai susikimba tamsime šokyje mirties ir amžinos beprotystės. Aš jo noriu, šita priklausomybė nedings niekados.

-Margo, liaukis. Mums negalima.

-Gal jau pasakykime jiems tiesą? Aš myliu tave.-Noriu vėl jį pabučiuoti, bet jis atsitraukia.

-Renkis, laikas pusryčiauti.-Užtrenkia duris ir mano pasaulis, tarsi sustoja. Išeinu į koridorių ir matau išblyškusius mamos ir dėdės veidus.

-Dukra, kaip tu?-Apkabina mane ji ir aš nesusilaikiusi jai prisipažįstu:

-Gali pykti ant manęs šimtą metų, aš gavau tiek neigiamų, kad vargu jog įmanoma juos ištaisyti.-Nemaniau jog ji taip reaguos:

-Margo, pažymiai tai ne pats svarbiausias dalykas. Tu alkana?

-Kas vyksta? Jūs kažkokie keisti. Markai, tu kur?-Noriu jį sustabdyti, kaip man kelią pastoja dėdė Džeimsas.

-Jis turi reikalų. Iki sūnau!

-Aš nenoriu valgyti. Jūs galite man paaiškinti kas čia po galais vyksta?-Jaučiu jog jie nuo manęs kažką slepia, bet matyt man niekas nepasakys šiandien atsakymo. Vakare Markas taip ir negrįžo namo, telefonas buvo išjungtas, tarsi mudu grįžome į senus karus. Praėjo trys dienos, o vėliau ir visa savaitė, mano kantrybės taurė buvo perpildyta. Skambinu jo draugui Adamui, kuris aiškiai randasi kažkokiame vakarėlyje.

-Sveikas Adamai, kur Markas?

-Margo? Aš nežinau. O kas nutiko?-Jaučiu jog mane vedžioja už nosies ir kai aš išgirstu jo girtą balsą su kažkokių merginų balsais, sunkiai valdau ašaras, kad neapsiverkti.

-Jis ten? Adamai ten jis? Kur jūs? Aš atvažiuosiu.

-Margo, nedaryk to. Markas jis...-Norėjo mane perspėti, kaip aš tiesiog išjungiu telefoną ir suseku jo buvimo vietą. Nebuvo jokių abejonių, vakarėlis buvo Adamo namuose. Taksi sustoja prie namo ir aš jau nujaučiu jog labai verksiu. Praeinu pro jaunimėlį, čia tik nepadoriai išsipuošusios merginos. Jie visi keistai į mane žiūri ir kai aš išvystu Marką bučiuojantį kažkokią mergiūkštę, suvokiu į kokį pragarą papuoliau.

-Markai.-Balsas apmirė, aš negaliu daugiau nieko pasakyti. Jis pasuka savo veidą į mane ir žiūri taip, tarsi aš pats nepageidautinas svečias pasaulyje:

-Žiūrėkit kas atėjo! Mano žaisliukas!-Juokiasi taip stipriai, o visi aplinkiniai tarsi apšalo ir seka kiekvieną mūsų judesį.

-Kaip tu pasakei? Žaisliukas?-Mano lūpos virpa.

-O kas gi daugiau? Ko tu prie manęs prisirišai? Aš gi tiesiog norėjau tave dulkinti, o ji kaip šuniukas paskui mane bėgioja. Aš nemyliu tavęs Margo. NE myliu. Visi girdėjo? Ji man bjauri.-Tarė jis, o jo draugai pasibaisėją spokso į mudviejų tokį pokalbį.

-Bjauri? Kam? Sakyk kam, tada tu miegojai su manimi? Kad pažeminti?-Kūkčioju kiekviename ištartame žodyje, o jis tiesiog sugriebia mane už pečių ir kalba taip, tarsi aš pats bjauriausias skuduras žemėje.

-Tu juk verkei. Markai, dulkink mane. Markai glamonėk mane. Štai aš ir nusprendžiau duoti tau, tai ko tu užsinorėjai, o dabar tiesiog dink iš mano gyvenimo. Aš noriu mylėtis su patyrusiomis merginomis, o ne su kvailom mažvaikėm. Man nuobodu su tavimi. Supratai? Gali užsirašyti savo dienoraštyje. Jis mane išdulkino ir metė. Ir nepamiršk gale pridurti. Markas manęs nemyli. Tu girdi, Margo aš tavęs nemyliu.

-Kodėl tu tuomet verki? Tu juk turėtum būti laimingas.-Ašaros teka mano skruostais kaip upeliai ir jis žiūri tiesiai man į akis.

-Aš laimingas, kad atsilaisvinau nuo tavęs! Dink aš tavęs nekenčiu. Tavo akių, tavo šypsenos ir tavo šilkinės odos.-Liečia jis mano žandą, o aš iš visų jėgų trenkiu jam per skruostą.

-Ačiū už tai, kad sušaudei mano širdį. Ji pavargo kankintis.-Išbėgu iš to namo ir suvokiu jog nuo šiol esu tikram mėšle.

Pow Adamas.

-Tu kvailys? Kam tu jai visą tai pasakei? Markai, tu juk be proto ją įsimylėjęs.-Pirmą kartą per tokį ilgą laiką aš mačiau jį tokį švytintį iš laimės ir tai buvo ne kieno kito, kaip Margo nuopelnas. Kas tarp jų galėjo nutikti? Mes paėjome toliau nuo viso sąmyšio ir jo tolimesni žodžiai mane labai nustebino:

-Ji mano tikra sesuo.

-Ką? O ji bent apie tai žino?

-Tėvas pasakė prieš keletą dienų, aš noriu jog ji manęs nekęstų  ir kai tik tai nutiks aš pats paleisiu kulką sau į širdį. Nenoriu gyventi be jos lūpų. Kokios dar po velnių merginos, jei su manimi nebus mano Margo. Adamai, aš taip stipriai ją myliu, kad man rodos negaliu be jos kvėpuoti.-Jo akyse buvo ašaros ir aš jį stipriai, broliškai apkabinau. Noriu išlaisvinti jį nuo šio skausmo.

-Markai, viskas susitvarkys. Tu turi būti stiprus.

Pow Margo.

Kokia šiandien diena, koks dabar sezonas? Nors koks bendrai skirtumas. Aš savaitę guliu su didžiuliu gripu lovoje, mes persikraustėme į senąjį namą ir kiekvieną naktį aš meldžiuosi jog dievas pasiimtų mane tarp debesų.

-Margo, pas tave atėjo Piteris.-Atidaro mama duris, o aš net nesišypsau.

-Sveika snieguole.

-Sveikas gelbėtojau. Kodėl tu neišgelbėjai savo Raudonkepuraitės? Aš juk taip prašiau.-Man akis skauda nuo ašarų. Jis atsisėda ant mano lovos krašto ir sugniaužia kumščius.

-Jis metė tave. Pažaidė kaip su katinėliu ir metė. Aš jį užmušiu.

-Nereikia aš pati kalta. Žinai, aš vis galvoju, kad reikia padaryti taip jog širdis nustotų kvėpavusi. Mama ištisai mane seka, bijo jog pridarysiu kvailysčių. Tik ji nežino svarbiausio. Būtent todėl aš nepabaigiau savo gyvenimo savižudybe.-Kalbu kažką slėpdama ir Piteris įdėmiai žiūri man į akis.