NE GIMINAIČIAI(Baigta)

28.Blogas broliukas...

Pow Margo.

-Markai, tėtis pakliuvo į avariją, važiuojame į ligoninę greitai. Kaip tai galėjo nutikti?-Mano nervai ant tiek įsitempią, kad aš visa drebu.

-Margo, nusiramink, mažute, aš prašau tavęs.-Jis apsikabina mane ir mudu greitai apsirengiame, gerai, kad jo mašina buvo priparkuota netoli nuo daugiabučio. Markas užveda automobilį ir mes važiuojame į miesto centrą.

-Aš net nesuspėjau jo pavadinti tėčiu.-Stipriai verkiu, tiek įvykių per vieną dieną.

-Margo, tu turi būti stipri. Jis išgyvens.-Suspaudžia vairą ir aš skaitau jo akimis jog jis ne ką mažiau jaudinasi už mane. Visą kelią mes nepratarėme nė žodžio, man taip viduje negera. Priimamajame mus sutinka medicinos sesuo, kuri palydėjo mudu į antrą aukštą. Mama sėdi koridoriuje, verkdama karčiom ašarom.

-Mamyte, neverk, man širdis plyšta nuo tavo ašarų.-Apsikabinu ją, kad ji nusiramintų, negaliu daugiau būti ant jos įsižeidusi.

-Margo, jei jis mirs aš negalėsiu be jo gyventi.-Ji buvo vaikščiojantis lavonas, aš niekad jos tokios nemačiau.-Markai, tu taip pat atvažiavai. Kokia aš laiminga, kad jūs kartu.

Ji negali nusiraminti ir koridoriuje atsiranda daktaras, Markas prieina prie jo, kad viską išsiaiškinti.

-Kaip mano tėvas? Daktare, netylėkit.

-Jis tarp žemės ir dangaus, jo būsena tokia kritinė, kad kai tik jį atvežė aš pagalvojau, jog jis jau miręs. Žinote kažkokia fantastika, jo mašinoje neveikė stabdžiai. Tokie įvykiai ne dažnai nutinka.

-O ne.-Mama nualpsta, o aš ją laikau už rankos.

-Mama. Padėkite jai. Markai.-Kviečiu savo brolį ir jis paprašė pagalbos medicinos sesers. Ją iškarto paguldė į gretimą palatą. Mes sėdime koridoriuje ir negalime suvaldyti visų savo emocijų, per daug mus visa tai sukrėtė.

-Markai, aš taip bijau jog jis numirs.-Pasuku savo veidą į jį, o jis pats tarsi grįžęs iš pragaro.

-Jis nemirs Margo, tu tik neprarask vilties, mano mažyle.-Jo lūpos dreba, jis taip stipriai jį myli.

-O tu? Kaip viskas sudėtinga, mes su tavimi brolis ir sesuo, tėtis tuoj atsiras kitame pasaulyje, negi dangus mus baudžia už tokią meilę?-Mano ašaros pramirkusios skausmu. Markas prieina prie manęs ir atsiklaupia ant kelių.

-Margo, mes nekalti, kad vienas dėl kito kraustomės iš proto. Koks skirtumas, jog mes giminaičiai. Aš noriu, kad tu išvyktum su manimi, mažute.

-Mesti tėvą? Markai, mes gi netokie bejausmiai!-Manimi kalbėjo paklusni duktė, netrukus seselė išeina pas mus į koridorių ir pareiškia:

-Jums geriau važiuoti namo, aš jai daviau migdomųjų, ji miegos ateinančias dešimt valandų ir nemažiau. Judviem nereikėtų nervintis. Dabar lieka tik laukti.-Bando mus nuraminti, bet manyje visiškai nėra nuotaikos.

-Gerai, ačiū labai.-Išeinu net su juo neatsisveikinusi, paskambinu Piteriui, kaip tyčia telefonas išjungtas, nuostabu.

-Štai taip išeisi ir mesi!-Sušaukia jis man į nugarą, o aš pasibaisėju.

-Markai, viskas kas įvyko tame bute, buvo atsitiktinumas, mes tiesiog negalime susitvarkyti su trauka. Mūsų santykiai neturi prasmės.

-Na taip dulkintis kaip pašėlusiems, tai atsitiktinumas. Žinai, ką? Aš tiesiog paimsiu tave ir nusinešiu į viešbutį ir tada tu būsi mano, aišku tau? Margo, tavo Piteris daugiau niekados tavęs nebe pabučiuos.-Jis sugriebia mane už riešo ir mudu paliekame ligoninės teritoriją. Jis pasodina mane į mašiną, tarsi aš jo nuosavybė.