NE GIMINAIČIAI(Baigta)

23.Žiauri tiesa...

Pow Markas.

Aš pakilau aukštai virš debesų ir pagavau žvaigždę, kuri nuo šiol šviečia tik man. Kaip aš stipriai įsimylėjau. Dabar mano viduje vyrauja pavasaris ir žydi gėlės kurios kvepia Margo. Mano MARGO. Aš noriu jog tokia mūsų idilė truktų amžinai. Mes negalime kvėpuoti vienas be kito, lengviau numirti ir papulti į anapus. Aš priglaudžiu ją prie savo krūtinės bijodamas sulaužyti, girdžiu kaip jos širdis plaka, ji bando pramušti šią tylumą. Kvėpuok mylimoji, nebijok aš tave amžinai branginsiu.

-Mažyle, aš myliu. Kaip stipriai aš tave myliu.-Šnabždu jai į ausį, mes mylėjomės visą naktį ir aš sugebėjau ją paleisti tik švintant. Ji neišgirdo to ką aš suspėjau jai pasakyti, bet ta aistra kuri mus apsupo per daug saldi, kad jos atsisakyti.

Pow Džeimsas.

-Emilia, na nepergyvenk tu taip. Jie greičiausiai namie, juk sekmadienis.-Mano mašina stabteli prie pažįstamo daugiaaukščio ir mano galvoje ima suktis mintys kaip išvysiu vaikus.

-Turiu blogą nuojautą, o kas jei Margo velniai žino ką iškrėtė!-Mano sesers balsas per daug virpėjo ir aš nė nežinau kaip ją nuraminti, nors tai paprasta.

-Mylimoji, tiek metų mes slėpėme tiesą. Mano širdis plyšo, kai ėmei susitikinėti su kitu.-Bučiuoju aš savo Emilia ir mudu dar vis negalime sugrįžti po mūsų kelionės, kur atsidavėme meilės glamonėms.

-Džeimsai, aš einu į parduotuvę, o tu eik namo.-Išlipa ji iš mašinos, o aš nueinu į daugiaaukštį kur nieko nelaukęs išsikviečiu liftą. Atrakinu buto duris ir padedu tašes ant grindų. Koridoriuje išmėtyti daiktai, tai labai stipriai mane sujaudino.

-Markai? Margo?-Atrodė į mano balsą niekas nereagavo. Nusivelku paltą ir patraukiu į Marko kambarį, tai ką išvystu toliau mane švelniai tariant palieka šokiruotą. Jie guli vienoje lovoje ir jis glaudžia ją prie širdies. Negaliu ramiai kvėpuoti. Kaip jis drįso manęs nepaklausyti? Koridoriuje prisėdu ant kėdės, ne kasdien tokį vaizdą išvysi. Po maždaug dešimt minučių sėdėjimo išvydau kaip Markas išeina iš kambario.

-Tėti? O kodėl tu nepaskambinai?-Jis kalba taip, tarsi nieko nepadarė blogo.

-Aš gi prašiau.-Mano balsas pilnas siaubo.

-Ką?-Ir čia aš neišlaikęs trenkiu kumščiu jam per žandikaulį.

-Kalės vaikas! Aš gi prašiau jos neliesti!-Jis krenta ant grindų ir nė nenumano kokie bus sekantys mano veiksmai.

-Tu visai trenktas? Kokių velnių tu man sutrenkei?

-Kaip tu drįsai liesti vaiką? Ji dar visai mergaitė, mano mergaitė!-Rėkiau taip garsiai, kad man pasirodė jog laisvai galiu prikelti Margo.

-Taip, drįsau ir žinai kodėl? Nes myliu ją! Ir ji mane taip pat. Ir mudu dulkinomės visą šį mėnesį! Aišku tau?-Išspjauna kraują ant grindų ir tuo pat momentu sugrįžta mano Emilia.

-Kas čia vyksta?

-Markas permiegojo su Margo.-Nuo mano žodžių jai iškrenta maišai iš rankų.

-O dievulėliau! Kaip tai galėjo nutikti?-Jos veide visiškas pasimetimas ir šokas, mes patys pastūmėjome vaikus šiai nuodėmei.

-Emilia, pabūk su Margo, o aš pakol kas pasikalbėsiu su sūnumi. Nagi eime.-Numetu jam striukę ir mudu iškarto paliekame butą.

-Eik tu žinai kur, aš su tavimi nesikalbėsiu.-Tarė man sūnus, o aš suvokiu jog mes neturime kito pasirinkimo.

-Atvėsk ir paklausyk manęs! Aš prašiau neliesti Margo, ką kitų bobų maža?

-Aš myliu ją ir noriu ją vesti. Aš kvėpuoti be jos negaliu. Kas čia blogo, jei mudu būsime kartu? Mes gi netikri brolis ir sesė.-Pastebiu kaip jo balsas dreba, per daug stipriai jis susinervavo.

-Klysti.-Po mano žodžio jo veidas ėmė baltėti.

-Ta prasme? Sakyk tėt, netempk velniai griebtų!

-Margo, mano tikra dukra.-Bandau nežiūrėti jam į akis, žinau kaip stipriai jis sukrėstas. Tą pačią sekundę į lauką išeina susijaudinusi Emilia. Gerai, kad Margo dar neprabudo.

-Pakartok? Kaip tai įmanoma?-Markas susigriebia už galvos ir visas pasaulis apmiršta.

-Mes mylėjome vienas kitą ir Džeimsas išties mano netikras brolis, jis mano pusbrolis.-Įsikiša Emilia, o Markas tarsi suakmenėjo.

-Ji jūsų dukra? Tėvai, tu supranti, kad tu niekšas? Aš gi myliu Margo! Myliu! Ir nusispjaut, aš nieko negirdėjau. Ji negali būti mano tikra sesė!-Iš visos jėgos Markas trenkia kumščiu į sieną ir jo krumpliais ima tekėti kraujas.

-Ne, tu nuo jos atstosi! Ir netgi padarysi viską taip kaip aš tau liepsiu.

-Džeimsai.-Bando įsimaišyti į mūsų pokalbį Emilia, kaip aš ją tą pačią minutę pertraukiu:

-Emilia, tai vyriški reikalai. Pagalvok apie ją, jūs neturite ateities. Mes mylime vienas kitą su Emilia nuo labai senai. Tavo motina mane išdavė ir aš tą momentą supratau jog mano pusseserė pats geriausias žmogus pasaulyje, vėliau ji padovanojo man Margo. Mano mergytę, tavo tikrąją seserį!-Balsas suvirpa ir aš matau kaip mano sūnus sustingsta, tarsi tuoj numirs.

-Mes numirsime vienas be kito. Kodėl nepasakei ankščiau? Margo turi žinoti tiesą.-Pakelia į mane savo akis, kaip aš jam staiga atkertu:

-Ji per daug emocionali mergina. Dėl visų šventųjų Markai, jei tu išties ją myli, negriauk savo sesers gyvenimo. Tu niekados nepadarysi jos laimingos. Girdi niekados. O kaip sugriauti jus siejančius tiltus, aš jau žinau. Galiu tavęs kai ko paprašyti?-Man tampa taip skaudu, kai jis kenčia mano akyse.

-Nusišauti ir padvėsti?-Mano sūnus verkia, o aš jam priduriu:

-Padaryk taip, kad ji tavęs nekęstų ir tuomet ji galės susidėlioti normalų gyvenimą. Vardan jūsų meilės. Praeis laikas ji ištekės už ko nors kito ir tu vėl galėsi bendrauti su ja, kaip su sese!

-Gerai, bet žinok, kad ši širdis niekados nenustos jos mylėjusi ir dėl visko kaltas tu tėveli.-Grįžta jis į butą, o man ant pečių nuleidžia savo rankas Emilia.

-Džeimsai, kodėl tu jam nepasakei tiesos?

-Emilia, jis jos nemyli. Mano dukrai reikalingas kitas vyras. Markas per daug prastas jai.

-Bet Džeimsai, Markas turi žinoti tiesą, kad jis ne tavo sūnus.-Žiūri ji į mano akis ir mane apima noras ją pabučiuoti, bei sušildyti savo glėbyje.

-Praeis laikas ir jis supras, kad aš buvau teisus. Nesvarbu, kad jie ne tikri brolis ir sesė. Markui reikalinga kita mergina, o savo Margo aš jam neatiduosiu.

Tai buvo labai senai, kai aš dar susitikinėjau su savo buvusia žmona, kurią turėjau vesti dėl jos nėštumo. Tą momentą, aš jau jaučiau jausmus savo pusseserei ir tik vaikas galėjo sutrukdyti mūsų santykiams. Galiausiai, kai gimė Markas aš sužinojau jog jis ne mano sūnus.

Prieš daug metų.

-Natalija, tu man nieko nenori pasakyti?

-Vis dėlto sužinojai, o kaip kitaip galėjau priversti tave mane vesti? Tu juk priklausomas nuo savo sesers, man rodos, kad jei judu ir būtumėte tikrieji brolis ir sesė vistiek ją dulkintum.

-Kaip tu galėjai? Kas tėvas tada?

-Tavo geriausias draugas, bet tik jam vaikas nereikalingas kaip ir man beje! Gali jį išmesti prie vaikų namų, sudie!-Išeina ji iš namų ir palieka mane su alkanu vaiku ant rankų, kurį aš užauginau kaip savą sūnų. Visuose tuose reikaluose man padėjo Emilia, kuri netrukus pagimdė nuostabią dukrą Margo. Likimas mūsų norų mažiausiai klausia ir pasielgia taip, kaip skaito teisingai.