Sergėtoja

Nėštumas

Tą naktį, kaip ir buvo žadėjęs, atėjo Zayn. Šį kartą vaikinui pasidaviau, nes tiesiog žinojau, kad jei būčiau priešinusis, jis būtų prieš mane panaudojęs jėgą. Zayn antrą kartą pasinaudojo mano kūnu. Jaučiausi paniekinta, bet negaliu nieko padaryti. Sergėtojos moterys yra retas, bet galingas kūrinys. Mes esame mirtingųjų ir antgamtinių padarų palikuonys. Retas atvejis, kada moteriškos lyties palikuonys išgyvena. Sergėtojos yra stipresnės neretai stipresnės už sergėtojus vaikinus, nes mes turime daugiau palydovų, kurie mums prideda stiprumo. Dėl didelio turimų partnerių skaičiaus, dažnais mes būname vadinamos pasileidėlėmis, bet per mūsų ilgus gyvenimo metus, prie tokio vadinimo įprantame.

Vaikinas mano kambarį paliko vos paryčiui, palikdamas mane vieną kambaryje. Nebegalėjau užmigti. Pakėliau sunkias akis į laikrodį, kabantį ant sienos. Penkta valanda. Pagulėjau dar keletą minučių, kol nusprendžiau, kad reikia keltis. Kūnas buvo lyg sulaužytas, galios nusilpusios, akys užtinusios nuo ašarų. Kūnas rėkte rėkė, kad reikia poilsio, bet aš priešinausi tam norui. Lėtai nuėjau išsimaudžiau ir apsirengiau. Po kelių minučių nusileidau į svetainę, kurioje televizorių žiūrėjo Zayn.

- Labas rytas, lėlyte. Kaip miegojai? Atrodai pavargusi,- atsisukęs į mane, su šypsniu kalbėjo juodaplaukis.

- Rytas,- mano prikimęs balsas mane išgąsdino.

Pasisukau eiti link virtuvės, kai pajutau, kad mane pradėjo pykinti. Kiek galėdama greičiau, nuskuodžiau į tualetą. Suklupau prie klozeto ir visa mano vakarienė pasišalino iš mano organizmo. Net nepajutau, kai stipri ranka mane apglėbė ir pradėjo glostyti mano nugarą.

- Shh, viskas gerai. Vandens?

Zayn. Kimus juodaplaukio balsas pasklido patalpoje. Linktelėjau ir po akimirkos man buvo paduota stiklinė vandens. Išsiskalavau burną ir lėtai pakilau ant kojų. Buvo silpna, todėl Malik mane gavo prilaikyti. Grįžome į svetainę. Vaikinas pasodino mane į fotelį, o pats kažkur išėjo. Svetainėje kvepėjo kava. Pykinimo jausmas vėl sugrįžo ir aš vėl nuskubėjau į tualetą.

- Vika!- Pasigirdo Zayn balsas.

Po akimirkos, vaikinas vėl buvo prie manęs.

- Kas tau yra? Apsinuodijai maistu, ar ką?

- Kava,- sušnabždėjau.

- Kava?

- Mane pykina nuo jos kvapo.

Atsisukau į vaikiną, kuris tylėjo ir žvelgė į mane pasimetusiu žvilgsniu.

- Tau reikia pailsėti, lėlyte. Eime, nunešiu tave į tavo karalystę,- pasakęs, Zayn paėmė į savo glėbį.

Buvo keistas jausmas, nes vaikinas manimi rūpinosi. Gal jis jaučiasi kaltas, o gal jis taip elgiasi, nes nėra jokio kito žmogaus šalia, kad manimi pasirūpintų. Vaikinas nunešęs mane į mano kambarį, švelniai mane paguldė į lovą ir apklojo pledu.

Po kelių minučių tylos, vaikinas nutraukė tylą.

- Kažko nori užkąsti? Kažką paduoti?

Vaikino balsas skambėjo tyliai, gal kiek su nerimu.

- Ne, dėkui.- Vangiai šyptelėjau.

- Tada einu aš. Turiu šiandienai planų, grįšiu popiet.- Atsistojęs prakalbo vaikinas ir jau sukosi eiti iš kambario.

- O kaip treniruotės?

- Dėl vienos praleistos treniruotės, nemirsiu.

Vaikinui apleidus mano kambarį, atsidusau. Kodėl mano nuojauta kužda, kad aš žinau priežastį dėl pykinimo? Kas jeigu aš?... Ne, to negali būti...