Sergėtoja

Išvykimas

Diena greit baigėsi ir viskas paskendo nakties tamsoje. Namie buvo tylu, matyt visi jau sumigę. Tai reiškia tik vieną - man laikas išvykti. Su vaikinais atsisveikinau vakare. Liko tik Zayn. Noras pamatyti jį paskutinį kartą mane nugalėjo. Atsidusau ir sukaupusi visą drąsą nuėjau į Malik kambarį. Bijojau, kad jis gali būti pabudęs, bet nusiraminau, kai išgirdau tylų knarkimą už jo kambario durų. Lėtai palenkiau durų rankeną ir dvejodama atidariau duris. Keista, kad jis nebuvo užsirakinęs. Nedrįsau užeiti į jo kambarį, todėl likau stovėti prie pravertų durų. Apžvelgiau jo kambarį, kuriame buvo tamsu. Vienintelė šviesa jame, sklido pro nepilnai užtrauktas užuolaidas. Pilnatis. Kambario viduryje lova, kurioje miegojo Zayn. Vaikinas atrodė ramus, jo kvėpavimas tolygus ir lėtas. Niekas nė negalėtų pasakyti, kad jis galėtų padaryti kažką nedoro. Norėjau prieiti prie vaikino, pirštais perbėgti per jo juodus, lyg varno plunksnos, plaukus, paliesti jo veidą, kad atmintį išliktų jo veido bruožai, bet neišdrįsau. Bijojau, jog jis pabus. Atsidusau ir dar kartą pažvelgusi į vaikiną užvėriau jo kambario duris, prieš tai dar išgirsdama, kaip juodaplaukis miegodamas ištarė mano vardą. Širdyje kažkas suvirpėjo, suskaudo. Žinau, kad nesielgiu teisingai, nepasakydama Zayn, kad laukiuosi jo vaikelio, bet tai darau dėl mažylio gerovės.

Mano daiktai jau buvo nunešti į automobilį. Džiaugiuosi, kad mano automobilis yra tylus, variklis neskleidžia didelio garso, todėl neturiu bijoti, kad išvažiuodama pabudinsiu vaikinus. Liam bandė iškvosti mane, kur važiuosiu, bet nesakiau. Nenoriu, kad kas nors atvažiuotų manęs ieškoti. Atsisukau į namą. Čia viena iš mano tvirtovių, didelis saugumas, todėl nebijau, jog juos kažkas čia užpuls. Plius, su jais lieka Matt, kuris jais pasirūpins ir pranešinės man apie juos.

- Aš dar sugrįšiu, pažadu.

Mano balsas buvo prikimęs, tylus ir pilnas skausmo. Skausmo, nes aš pirmą kartą laukiuosi, pirmą kartą palieku savo misiją ir negaliu pasakyti vyrui, nuo kurio pastojau, jog jis taps tėvu.

Apsisukau ir nuėjau link automobilio. Nenoromis įsėdau į jį, užsisegiau saugos diržą ir užvedžiau variklį. Kažkas giliai manyje kuždėjo, kad darau klaidą išvykdama, bet tai darau ne todėl, kad noriu, bet todėl, kad reikia. Lėtai pajudėjau iš automobilių aikštelės. Pliusas tai, kad automobilyje yra integruota naktinio matymo sistema, kuri padeda važiuoti tamsiu paros metu, neįsijungiant žibintų. Tai dar vienas mūsų mokslininkų darbas. Tik išvažiavusi iš namų teritorijos įsijungiau žibintus.

Kur važiuosiu, nebuvo sunku apsispręsti. Grįšiu ten, iš kur atvykau, į savo namus, kuriuose gimiau. Grįšiu į Sidnėjų. Jei tiksliau, tai į šalia jo esančius mano patėvio namus. Juose nebuvau jau daugybę metų. Turbūt nuo tada, kai mano brolis mane iš jų išvarė, nors norėjau tik padėti. Cole tada išgyveno sudėtingus laikus, prarado mylymąją ir vaikelį, kurio ji laukėsi, buvo atleistas iš darbo... Bandžiau jam padėti, sakiau, kad galiu sugrąžinti jo partnerę į gyvenimą, tik man reikia kokio nors jos daikto, bandžiau jį guosti, bet viskas ko sulaukiau buvo jo šaltas žvilgsnis ir kraują venose stingdantis balsas, sakantis, kad jo nelaimės yra vien per mane, kad jis manęs nekenčia, kad nori, jog visiems laikams išnykčiau. Patėvis tiesiog stovėjo ir stebėjo viską iš šalies. Jis visada buvo Cole pusėje, nors ir žinodavo, jog kartais jis neteisus. Turbūt, tai kraujo ryšys.

Iki kelionės tikslo laukia ilgas kelias. Galėčiau panaudoti savo galias ir persikelti ten per kelias sekundes, bet bijau rizikuoti mažylio sveikata. Nežinau, kaip mano galių naudojimas gali paveikti mažylį, todėl nepasitarusi su gydytoju nenoriu rizikuoti. Plius pakeliui dar užsuksiu į keletą vietų, patikrinsiu kaip laikosi mano gaujos nariai, O taip, aš turiu gaują, kurią sudaro antgamtiniai padarai, prisiekę ginti ir saugoti, palaikyti tvarką ir taiką tarp žmonių ir padarų. Kiekvienas sergėtojas turi savo gaujas. Tai tarsi mūsų pastiprinimas, mūsų mokiniai ir draugai, mūsų šeimos.