Sergėtoja

Atsisveikinimas

-Babe, ar tikrai turi išvykti?- Stebėdamas mane paklausė Kendall.

-Taip. Gi žinai, kad kitaip aš negaliu,- stengiausi nuraminti vaikiną.- Suprask, aš negaliu atsisakyti. Jei aš atsisakysiu – neteksiu savo jėgų.

-Kam rūpi tos tavo galios!? Velniop jas! Lik su manim ir pamiršk tą savo darbą.- Bandė įkalbėti palydovas.

-Negaliu! Jei neteksiu savo galiu, nebegalėsiu apsaugoti nei tavęs, nei savęs, nei kitų.

- Tau nereikia nieko saugoti. Aš su vaikinukais galim patys savimi pasirūpinti. Vika, prašau tavęs, pasilik,- jau kone maldavo apsiašarojęs vaikinas.

Aš turiu didžiulę problemą – negaliu žiūrėti, kaip verkia vyrai. Man užteko vos išgirst jo drebantį balsą ir aš mečiau savo rankose laikytus drabužius ant lovos ir apkabinau Kendall.

-Meile mano, prašau tavęs, neverk. Gi žinai, kaip tai mane skaudina matyti tave verkiantį,- raminau vaikiną.

Laikiau jį apsikabinus gerą pusvalandį, kol jis nurimo. Prireikė daug pastangų, kad įtikinčiau jį, jog tikrai turiu išvykti, nors ir kaip pati to nenoriu. Bet, ačiū Dievui, man pavyko jį nuraminti, bet jį beramindama pravirkau ir pati.

Po kelių valandų, visi mano daiktai buvo sukrauti ir nunešti į mano automobilį. Beliko, tik atsisveikinti, kas yra pats sunkiausias dalykas. Blogiausia, tokiam asmeniui, kaip aš, yra pernelyg stipriai priprasti prie asmenų, kuriuos saugome, nes kai ateina laikas išsiskirti, neretai lieka sudaužyta nemažai širdžių. Taip nutiko ir šį kartą.

Svetainėje tvyrojo įtampa, liūdesys ir skausmas. Šalia manęs stovintis mano vaikinas sunkiai tvardė skruostais riedančias ašaras. Likę trys vaikinai atrodė ne ką geriau – veiduose nebuvo šypsenų, tik rūškana, akys taip pat kupinos ašarų. Man irgi buvo nelengva, nes jie mano šeima, mano draugai. Bet mes visi žinojome, kad tokia diena, kaip ši, ateis. Deja, tik nežinojom kada. Tą dieną žlugo daugybė mūsų planų, begalės mūsų svajonių buvo sudaužytos.

-Vaikinai, prašau jūsų, neliūdėkit. Gi aš nemirsiu. Man viskas bus gerai, taip pat ir jums. Žinau, kad visa tai nebuvo planuota, bet gi taip turėjo kažkada nutikti. Galvojat, kad man nėra sunku? Man be galo skauda jus palikti, bet neturiu kitos išeities. Be to, mes galėsim susiskambinti ir susirašyti, kartais ir susitikti,- stengiausi kalbėti pozityviai ir nuraminti susikrimtusius jaunuolius.

-Mes tavęs be galo pasiilgsime, Hope,- tyliai pratarė Carlos.

-Aš jūsų taip pat siaubingai pasiilgsiu, vaikinai.

Po ilgų apsikabinimų, ašarų upelių ir nuolatinių įkalbinėjimų pasilikti, pagaliau įsėdau į savo automobilį. Kelias buvo ilgas, ne dėl atstumo, kurį teko važiuoti, o dėl skausmo krūtinėj palikus mylimąjį ir draugus kažkur toli už daugybės kilometrų. Man bevažiuojant, Kendall skambino kelis kartus, norėdamas įsitikinti, kad man viskas gerai ir kad ar esu šimtu procentų tikra dėl savo sprendimo. Labai tikiuosi, kad nereiks gailėtis, kad sutikau su šia užduotimi.