Sergėtoja

Košmaras

„- Vika! Bėk!

- Mama! Neee!

- Bėk! Aš tave susirasiu! Viskas bus gerai!

- B-bet...

- Bėk ir neatsigręžk!"

- Mama!

- Tai tik košmaras. Tai tik košmaras.– sėdėdama vidurį lovos ir verkdama, bandžiau save nuraminti.

- Vika! Tau viskas gerai?- Pro duris įsiveržė Kendall.

- T-taip,- gerklėje stringantis balsas ir skruostais srūvančios ašaros mane išdavė.-Ne.

- Košmaras?- Pajutau dvi stiprias apkabinančias mano drebantį kūną rankas ir linktelėjau.- Nori papasakoti?

- Tai labiau buvo pri-prisiminimai, negu košmaras,- po kelių minučių tylos prabilau.- Mačiau, kaip buvo užpulti mano gimtieji n-namai, kaip visi bandė priešintis ir gintis, bet... Bet visi besipriešinantys buvo nužudyti. Mano m-mama paslėpė mane rūsyje, o pati iš-išbėgo ieškoti mano brolio ir sesers. M-man buvo baisu. Aplink girdėjosi tik skausmo aimanos, riksmai, pagalbos šauksmai ir kaulus stingdantis p-priešų juokas. Nebuvo net kuom kvėpuot, nes ore tvyrojo degėsių ir kraujo dvokas. Po kurio laiko grįžo mama su jaunėliais. Ji liepė man jais pasirūpinti ir sprukti iš Custos planetos, kiek įmanoma toliau, nes mums čia nesaugu.- Vaikino rankos dar stipriau mane apglėbė, kol aš bandžiau tvardyti ašaras.- M-mama mus paslapčiomis nusivedė į ramesnę vietą ir pasakė, kad turime keliauti pas tėvą, kuris yra visai kitoje planetoje. Ji sakė, kad liks čia padėti kitiems ir vėliau atvyks pas mus. Tą kartą, ji mums pa-pamelavo pirmą syk. Maldavau jos, kad keliautų kartu su mumis, bet ji tik pasakė, kad mus be galo myli ir visada mumis rūpinsis. Tada atidarė portalą ir pro jį įstūmė brolį su seserimi, sakydama, kad tėvas mūsų jau laukia. Aš priešinausi, verkiau ir meldžiau, kad mūsų nepaliktų. Išgirdome, kaip artėja priešai. Mama mane pastūmė į portalą tuo pat metu, kai priešo kulka perskrodė jos krūtinę. Nuo tada jos nebemačiau.

- Ššš, viskas bus gerai. Ji taip pasielgė norėdama jus apsaugoti,- bandė nuraminti mane Kendall.

- Kodėl ji nepaliko Custos kartu su m-manimi? Kodėl? Ji tebebūtų gyva...- ašaros riedėjo nesustodamos.

- Mieloji, ji padarė tai, ką turėjo padaryti. Tu pasielgtum taip pat.

- B-bet man tada tebuvo vos 13 metų, Cole treji, o Katherine – 7. Mes buvome dar tik vaikai, bet netekome savo gimtųjų namų, savo mamos,- sukūkčiojau.

- Nurimk.  Ah, beje, gavai laišką,- pasakė rudaplaukis.

- Kokį laišką?- paklausiau vaduodamasi iš jo glėbio, baimindamasi blogiausio.

- Nežinau kas tai per laiškas, bet jis yra juodame voke ir yra gan didokas,- aiškino vaikinas.

- Velnias.