Sergėtoja

NAUJI NAMAI

- Pasiilgau tavęs, Vika. Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau. Vaikinai taip pat tavęs pasiilgo.. Mums visiems tavęs trūksta,- kalbėjo Kendall, kurio valsas virpėjo.

Jis verkia. Mano mylimasis verkia. Vien išgirdus jo tokį balsą, suskausta širdį, o akyse pradeda kauptis ašaros.

- Neverk, meile, prašau... Man viskas gerai. Žinau, kad tau ir kitiems yra liūdna be manęs, bet tai, kad aš esu ne su jumis, nereiškia, kad jus palikau ir jūs man nerūpit. Ne, Kendall... Aš visada esu su jumis ir jus saugau, visada esu šalia, nors jūs manęs ir nematot. Aš esu su jumis, esu jūsų mintyse, jūsų širdyse. Mano meile, aš pažadu, kad greitai jus aplankysiu, todėl prašau neliūdėk,- valdydama ašaras, stengiausi nuraminti vaikiną.

- Žinau, babe, žinau. Bet man skauda, kad aš negaliu būti su tavim, tave liesti, jausti tave šalia savęs, nuolatos girdėti tavo balsą gyvai, o ne per telefoną...

Kalbėjome dar kelias minutes, kol jį pakvietė repetuotis. Jaučiau, kaip mano skruostais bėgo ašaros, bet neturėjau jėgų jų nusišluostyti.

- Vika, tau viskas gerai?- Pro atidarytą automobilio langą pasigirdo Liam balsas.

Greitu judesiu nusivaliau ašaras.

- Taip, man viskas gerai, Payne,- ramiai atsakiau, stengdamasi neišsiduoti, kad gerklėje kažkas vis dar gniaužė mano balsą.

Atsisukusi į vaikiną pastebėjau, kad jo veide atsispindėjo nerimas. Šyptelėjau ir pastebėjau, kaip link automobilio ateina likę vaikinai.

- Nupirkom tau pavalgyti taip pat, nes tu nuo ankstyvo ryto esi nevalgiusi.- Tiesdamas maišelį su maistu, kalbėjo Niall.

- Nereikėjo. Aš nesu alkana. Plius, sergėtojai gali išbūti porą savaičių nieko nevalgę ir būti pilnai fiziškai pajėgus kovoti-..

- Nesvarbu. Tu turi pavalgyti. Tu taip ir žmogus, ne vien antgamtinė būtybė, todėl valgyk ir nesiginčyk,- pertraukė mane Liam.

Neturėjau, ką ir be pasakyti, todėl padėkojusi paėmiau iš vaikino rankų maistą. Netrukus visi penki vaikinai stovėjo susibūrę šalia automobilio ir valgė šnekučiuodamiesi, kol aš tyliai sėdėjau automobilyje. Matyt pastebėjęs, kad aš nevalgau, Zayn įlipo pas manęs į automobilį.

-Kodėl nevalgai? Neskanu? Negi sergėtojai nevalgo tokio maisto?- Klausinėjo vaikinas rodydamas ranka į nė nepaliestą maistą.- Valgyk.

Tylėjau, nes tiesiog neturėjau ką pasakyti. Tyliai iš maišelio pasiėmiau mėsainį ir jį išsiėmusi iš popieriaus pradėjau valgyti. Juodaplaukis visą laiką mane akylai stebėjo, kas vertė jaustis kiek nejaukiai.

- Payne sakė, kad pastebėjo tave verkiančią. Ar viskas gerai?- Tyliai prakalbo Malik.

Tylėjau. Man nepatinka kalbėti apie mano jausmus, problemas ir visus kitus emocinius dalykus.

- Žinai, kad nors ir kaip mes nesutariam, tai nekeičia to fakto, kad mes negalime tapti draugais. Vis dėlto, mes gyvensime visi kartu po vienu stogu nežinia kiek laiko.

- Zayn, pirmą kartą girdžiu, kad tu kalbėtum su manim, ne kaip su prieše,- atsakiau nurijusi paskutinį kąsnį.

Kurį laiką abu tylėjome ir stebėjome ketveriukę lauke.

- Manau, kad pats laikas judėti būtų, nes kol pasieksim namus – sutemę bus.- Pasakiau

vaikinui lipdama iš automobilio pranešti kitiems, kad laikas važiuoti.

Po kelių minučių jau buvome kelyje. Kelias buvo gan ilgas, bet nebebuvo toks įtemtas, koks buvo pirmoje kelionės pusėje. Fone grojo radijas, per kurį kartas nuo karto pasigirsdavo man žinomi kūriniai, kuriems pritardavau niūniuodama arba tyliai dainuodama. Važiavome dar apie porą valandų autostrada ir išsukome į nuošalesnį keliuką. Keliukas buvo grįstas akmenimis ir vedė per mišką link mano namų. Louis su kitais vaikinais važiavo man iš paskos, todėl nereikėjo nerimauti, kad jie gali pasiklysti. Tokiu keliu važiavome dar apie pusantros valandos, kol pasiekėme mano namus.

Sustojau įvažiavusi į kiemą, o paskui mane važiavęs automobilis sustojo šalia.

- Lipam. Atvažiavom,- pasakiau atidarydama automobilio dureles.

Išlipęs iš automobilio, juodaplaukis liko šoke.

- Čia tavo namas?- Tyliai paklausė Harry.

- Taip, čia mano namas. O ką? Galvojat, kad jus saugoti nusivešiu į kokį nors bunkerį? Ne, vaikinai, ne. Šis namas, kaip dar keletą panašių į šį, yra pastatytas ir įrengtas taip, kad sudarytų klaidinantį vaizdą. Eime, vaikinai,- pasakiau imdamasi savo daiktus iš bagažinės.

Po kelių minučių, aš kartu su vaikinais, stovėjau priešais namo duris.

- Prieš įleisdama jus į namą, noriu priminti, kad čia jokiu būdu nieko nesivestumėte. Supratot mane?- Pakeltu antakiu pasakiau vaikinams ir atrakinau namo duris.

Už savęs išgirdau tik tylų vaikinų „taip, supratom", kuris labiau priminė murmėjimą. Pačiai pravėriau duris ir įžengiau į savo „rūmus".

- WOW...

Tai buvo viskas, ką galėjai išgirsti iš penkeriukės. Na, taip. Namas iš išorės atrodo, kaip senas bendrabutis, o įėjus į jo vidų – atsiskleidžia visas namo grožis, galia ir šiuolaikiškumas. Namas yra kupinas elektronikos, čia nuolatos įjungta apsaugos sistema, kuri reaguoja į kiekvieną priešiškai nusiteikusį pašalinį dešimties kilometrų spinduliu. Taip pat, čia yra daugiau nei pusšimtis dviviečių gyvenamųjų kambarių ir per trisdešimt triviečių kambarių, todėl nelaimės atveju, galima priglausti ir „draugus". „Draugai" – tai nepriešiški antgamtiniai padarai ir sergėtojai. Gaila, bet į tą „draugų" tarpą negalime įtraukti paprastų žmonių. Žmonėms yra pavojinga būti tarp mūsų, o ypač tarp jauniklių. Jaunikliai yra vieni iš pavojingiausių antgamtinių padarų, nes jie dar nemoka visiškai kontroliuoti savo galių, todėl gali lengvai išsiduoti arba ką nors sužeisti. Šiuo metu, name negyvena niekas, todėl čia atsivežiau „One Direction" vaikinukus. Jie čia bus saugūs ir bus patogiau juos mokyti. Taip pat, namuose yra ir įrašų studija, todėl vaikinai galės rašyti ir įrašinėti dainas.

- Vaikinai, jūsų kambariai yra antram aukšte 214 ir 215. Kambariai yra užlipus į antrą aukštą, kairiame koridoriaus gale. Jei ko prireiks būsiu savo kambaryje 358. Eikite įsikurti ir susitiksime po valandos vakarieniauti.- Viską išdėsčiusi patraukiau link savo kambario trečiame aukšte.

Tikiuosi, kad nesigailėsiu juos čia atsivežusi.