Sergėtoja

MEDŽIOTOJAI

Gyvenimas dviaukščiame name su penkiais vaikinukais nėra jau tokia didelė tragedija, kaip būtų galima įsivaizduoti. Dažniausiai mes visi būname atskirai ir susitinkame tik vakarais per vakarienę. Šiandien mes išvažiuojame į mano namus Nortolertone. Kodėl ne Birmingame? Nes šiuo metu ten vyksta sujudimai prieš antgamtinius padarus, todėl ten būtų nesaugu vaikinams.

-Jūs greitai?!- Sušukau vaikinams, kurie vis dar nebaigė susiruošti.

Jie turbūt nesupranta, koks ilgas kelias mūsų laukia. Ir jis tikrai bus labai ilgas...

-Nerėkauk! Pareinam jau!- Atrėkė Louis.

Po dešimties minučių vaikinai jau baigė dėtis daiktus į automobilius.

-Tomlinson! Tu vairuosi antrąjį automobilį, nes iš šios penkeriukės vienintelis turi vairuotojo pažymėjimą. Tikiuosi, kad bent kartą elgsies atsakingai ir nepridarysi kvailysčių. Liam, būk geras ir važiuok kartu su juo. Niall, tu taip pat važiuoji su Louis. Na, o judu,- pažvelgiau į Harry ir Malik,- važiuosit su manimi. Judam, nes laukia ilgas kelias. Tomlinson, važiuoji paskui mane. Aš jus vaikinai stebėsiu, todėl jokių nesąmonių,- susakiau ir su dviem vaikinais pajudėjom link mano automobilio.

Buvo labai keista, kad jaunuoliai nesiginčijo su manim. Važiavom tyloje, kuri bent jau man buvo nemaloni, nes automobilyje tvyrojo įtampa, kuri kiek neramino, todėl bandydama nuvyti nerimą keliančias mintis, įsijungiau radiją, per kurį grojo Big Time Rush daina „Any Kind of Guy". Vos išgirdus Kendall balsą, man suspaudė širdį. Nors ir kalbamės kasdien, bet tai ne tas pats, kas bendrauti akis į akį, galėti jausti vienas kito artumą.

-Tau viskas gerai?- Išgirdau duslų Zayn balsą, kuris pabudino mane iš mano minčių.

- Taip.

- Tai kodėl verki?- Vėl paklausė jaunuolis, kurio žvilgsnis atrodė kiek su nerimo kruopele.

Net nepajutau, kaip mano ranka palietė mano drėgną skruostą. Greitai nusivaliau ašaras. Negaliu jiems leisti matyti mane silpną. Tik ne dabar.

-Nesirūpink, man viskas gerai. Po maždaug keturiasdešimties minučių sustosim degalinėje, nes reikia jums pavalgyti. Praneškit kitiems apie tai,- šaltai, bet ramiai atsakiau.

Po kelių minučių paskambino Liam, todėl atsiliepiau ir įsijungiau garsiakalbį.

-Liam, klausau tavęs.

- Vika. Turim problemų. Kažkoks juodas džipas mus seka nuo pat namų,- išpyškino greitakalbe jaunuolis.

- Ir tu man apie tai praneši tik dabar?!- Kone surėkiau.-Velnias. Liam, kokie yra džipo numeriai? Ir pajunk garsiakalbį.

Buvau sunerimusi, nes nesitikėjau, kad kažkas gali mus sekti. Tikiuosi, kad jie nėra vieni iš medžiotojų, nes tada mums būtų tikrai ne gerai.

-Neįmatau jų numerių, bet jie yra užrašyti geltonai, juodame fone,- pasigirdo šį kartą airiškas balsas.

Negerai. Labai negerai. Su taip žymėtais automobiliais važinėjasi medžiotojai, kurie tikrai ne miške vilkus medžioja. Galvok, Vika, galvok.

-Louis, jūs važiuokit į degalinę, kaip ir tarėmės. Aš jais nusikratysiu,- ramiai išdėsčiau.

Louis paklausęs manęs, po kelių akimirkų pralenkė mano automobilį. Džipas norėjo mus aplenkti taip pat, bet aš to neleidau. Medžiotojai važiavo paskui mus ir vis bandė lenkti. Mačiau, kaip Tomlinson vairuojamas automobilis nardo tarp kitų mašinų, stengdamasis kuo toliau atsiplėšti nuo mūsų.