Deganti karūna| LTU

1 SKYRIUS

Kuo tyliau bėgdama per menę vis dairiausi atgal. Laikiau lengvos medžiagos suknelės kraštus, kad pastaroji nemaišytų bėgti. Keistai malonus plazdenimas pilve neleido sustoti.

„Na ir ką gi tu sau leidi?!" sušuktų mama, jei matytų mane. Bet ji nemato. Buvo ankstus pavasario rytas, todėl ji dar miegojo savo kambaryje. Šypsojausi sau bėgdama į priekį. Vos tik patekau į tarnų sparną mane pasitiko rytinis šurmulys. Visi jie buvo tokie užsiėmę savais reikalais, kad net nepastebėjo manęs. O gal tiesiog apsimetė nematantys, kad išvengtų nemalonumų. Visiškai nesvarbu. Vikriai landžiojau pro žmones, kurie vaikščiojo siauru koridoriumu iš vieno galo į kitą. Akmeninės sienos jau buvo nugludintos nuo ilgaamžiškumo, todėl prisilietus prie jų, nebuvo baisu suplėšyti suknelę.

Vos tik išbėgau į lauką, mane pasitiko ryto vėsa. Saulė buvo vos tik pakilusi virš horizonto. Sustojusi akimirkai įkvėpiau šviežio oro. Lengvas šaltukas privertė kūno plaukelius pasistoti piestu. Galbūt reikėjo pasirūpinti gobtuvu, bet laiko grįžti atgal nebebuvo. Pasukusi į šoną vėl pasileidau bėgti, šį kartą per lauką. Iki arklidžių jau buvo likę nedaug, o su kiekviena sekunde mano šypsena vis augo ir augo.

Buvau pagavus tokį pagreitį, kad sustodama vos nepersiverčiau per galvą. Giliai alsavau, kad atgaučiau kvapą. Prieš akis atsivėrė didelių arklidžių vaizdas.

-Vėluoji,- duslus Aspeno balsas pasiekė mane. Jis stovėjo viduryje tarp dviejų arklių. Auksiniai plaukai, kaip įprasta, buvo pavelti. Kelias dienas neskusti šėreliai styrojo ant smakro. Aspenas manė, kad tai jam suteikia vyriškumo. Visad maniau, kad Aspeno sudėjimas yra tvirtesnis nei daugelio kitų.

-Bėguo kuo įmanydama greičiau,-bandžiau pasiteisinti. Aspenas tik caktelėjo lūpomis ir papurtė galvą.

-Princesei nedera vėluoti.

-Princesė gali vėluoti kiek tik nori,- kilstelėjau galvą aukščiau. Akimirką dar pažiūrėjęs į mane Aspenas prapliupo juoktis, aš kartu su juo. Žengiau į priekį arčiau Aspeno ir žirgų.

-Per kur bėgai?-jis paklausė.

-Per vakarinį sparną,- greitai atsakiau, o Aspenas stipriai sučiaupė lūpas. Akivaizdžiai nebuvo patenkintas mano sprendimu.

-Galėjai sukelti daug problemų.

-Bet nesukėliau,- truktelėjau pečiais.

-Prisižaisi, Hera.

Aspenas visuomet stengėsi būti atsargus. Tačiau tuo mudu ir skyrėmės. Jis visuomet rūpinosi saugumu, labiausiai mano, o aš buvau vėjavaikė. Man buvo nusispjaut į aplinkinių komentarus. Juk princesė gali draugauti su tarnaitės vaiku. Kas čia blogo? Žinoma, dauguma atsakytų, kad toks elgesys yra nederamas, kilmingo kraujo žmonės taip nesielgia. Bet man tos pažiūros buvo kvailos. Aspenas buvo mano draugas nuo pat vaikystės, niekada negalėčiau jo išsižadėti.

-Mažiau šnekų, daugiau darbų,- iškėlusi ranką paglosčiau ristūno snukį. – Esi nekantrus, Fergusai,- nusišypsojau gyvūnui.

Aspenas užšoko ant pabalnoto žirgo ir palaukė manęs. Netrukus pati įsitaisiau balne švelniai paplekšnodama Fergusui per sprandą. Jo juodas plaukas blizgėjo ir buvo švelnus.

Aspenas su keletu kitų pavaldinių dirbo arklidėse. Jie buvo atsakingi už ristūnų priežiūrą. Niekam kitam ir nepatikėčiau Ferguso priežiūros. Vienintelis Aspenas turėjo leidimą rūpintis mano žirgu.

-Kas pirmas iki tvenkinio?- kilstelėjau antakį atsisukdama į draugą, kuris rankose jau laikė vadeles ir buvo pasiruošęs joti į priekį.

Aspenas net nieko neatsakė, tik nusijuokė leisdamas suprasti, kad jis ruošiasi laimėti šias varžybas. Jis buvo mulkis, jei mane, kad jam nusileisiu. Žinoma, jis elgėsi nesąžiningai ir be jokio ženklo pradėjo joti į priekį. Man neliko nieko kito tik bandyti pasivyti, o tada aplenkti jį.