Deganti karūna| LTU

7 SKYRIUS

Sukritau lovoje ir giliai atsidusau. Beprotiškai atsibodo kiurksoti rūmuose ir vaikščioti iš vieno kambario į kitą. Kaip žmonės taip iškenčia dienų dienas? Nuo bandymo pasikęsinti į mano gyvybę praėjo savaitė. Mano tėvai mane uždarė rūmuose – pilnąja to žodžio prasme. Visur iš paskos man vaikščiojo sargybiniai, jie taip nesitraukė nuo mano kambario durų, todėl apie slaptus ištrūkimus pajodinėti galėjau tik pasvajoti. Naktį apskritai man nebuvo leidžiama iškišti nosies iš savo miegamojo.

Kai tėtis sužinojo, kas atsitiko mugėje, tuoj pat ant kojų buvo sukelta visa sargyba. Buvo sustiprinta apsauga, o mamai, atrodo, pakriko nervai. Ji negalėjo ramiai miegoti, kas kelias valandas ateidavo patikrinti, ar aš vis dar gyva. Svarbiausia, kad nei vienas iš jų neleido man pasikalbėti su ta mergina, kuri bandė mane apnuodyti.

Aurora sakė, kad mergina vis dar laikoma požemyje, o man beprotiškai knietėjo su ja pasikalbėti. Norėjau ištraukti iš jos kuo daugiau informacijos. Ir aš buvau pasirengusi padaryti tai šiąnakt. Maldavau kelias valandas, kad toji nuviliotų sargybinius nuo mano durų naktį, kad galėčiau pagaliau ištrūkti ir vaikščioti be dviejų vyrų palydos.

Su Aspenu nesimačiau jau savaitę. Neprisimenu, ar kada gyvenime taip ilgai buvau atskirta nuo savo draugo. Bandžiau kalbėti su tėčiu, kad galėčiau išeiti bent jau į sodą, kur susitikčiau su Aspenu, tačiau mano tėvus buvo užvaldžiusi paranoja... Jokio sodo, jokio lauko.

Buvo naktis, mėnulis jau buvo pakilęs aukštai ir menkai apšvietė pilį. Gulėdama ant lovos žvelgiau pro langą, matydama tik medžių viršūnes ir dangų. Buvo giedra naktis, žvaigždės puošė skliautą. Taip norėjosi pagulėti ant kieme esančios pievos ir leisti pailsėti galvai nuo visų tų minčių apie Desiną ir greičiausiai artėjantį karą.

Prasivėrus durims tuo pat pašokau iš vietos. Aurora susikrimtusiu veidu žvelgė į mane. Nors ir prižadėjau, kad niekada neversiu ant jos kaltės, jei būsiu prigauta, tarnaitė vis tiek smarkiai pergyveno.

-Nieko nuvilioti nereikėjo, dabar keičiasi sargyba,- ji ištarė greitai. – Turėtumėt paskubėti, po to sargyba keisis po dar dviejų valandų, todėl turėsit susirasti vietą, kur saugiai išbūsit iki sekančio keitimosi.

-Ačiū Aurora,-plačiai nusišypsojau, supratusi, kad pagaliau turėsiu galimybę vaikščioti viena. Žinoma, reikės būti atsargiai, kad niekas nepastebėtų, tačiau man tereikia nubėgti iki atsarginių laiptų, kurie veda į požemį.

-Prisiekiu, princese, man tikrai kas nors nukirs galvą už tokį elgesį,- ji nervingai trypčiojo vietoje. Prikandusi lūpą pribėgau prie jos ir uždėjau savo rankas ant jos dilbių.

-Aurora, viskas bus gerai, ačiū tau, aš pati susitvarkysiu,- mirktelėjau jai ir greit išbėgau iš kambario.

Viduje virpėjo jaudulys, visai kaip tada, kai bėgdavau susitikti su Aspenu. Kvailas palyginimas, nes dabar aš bėgau susitikti su mergina, kuri bandė mane nužudyti.

Sėkmingai pasiekiau atsarginius laiptus, kurie slypėjo už paslėptų durų. Tada teko kelis aukštus leistis žemyn. Čia buvo drėgna ir vėsu, ir žinoma, beprotiškai nejauku. Laiptus apšvietė tik blausiai šviečiantys deglai, greičiausiai kai kurie sargybiniai naudojosi atsarginiais laiptais.

Pasiekus požemį atsidūriau prie dar vienų durų. Šios durys turėjo mane išvesti į vieną iš koridorių. Taip ir buvo. Būdama maža, iššniukštinėjau kiekvieną pilies kampą, todėl žinojau, kaip greitai ar niekeno nepastebėtai nusigauti į vieną ar kitą vietą. Iškišusi galvą apsidariau, ar niekas nevaikšto, o tada pasileidau bėgti. Telikus vienam posūkiui iki požemyje esančio kalėjimo giliai įkvėpiau. Tikėjausi, kad kažkas budės, kažkas saugos merginą, bet klydau. Čia buvo tuščia.