Deganti karūna| LTU

6 SKYRIUS

Sėdėjau tėvo darbo kambaryje ranka pasirėmusi galvą. Rytas prasidėjo daug keisčiau nei įprastai. Susitikimas su Aspenu, o po to visas šitas balaganas. Abrelių šeima ir mano šeima vis dar apžiūrinėjo žemėlapį, tik aš nesupratau, kam to reikėjo? Žemėlapis juk nepasikeis, vos jie nusuks akis.

Šiandien viename iš sodų planuojama mugė, karalysės gyventojai susirinks, kad galėtų mainytis prekėmis arba tiesiog jas pirkti. Karališkos šeimos dalyvavimas buvo privalomas, tai buvo tradicija. Šie metai buvo itin svarbūs, kadangi visai netrukus aš turėsiu būti karūnuota. Gyventojai vertins mano bendravimą, mano sprendimus ir kiekvieną ištartą žodį, lyg to nebūtų darę visą gyvenimą.

-Labas,- į gretimą fotelį įsitaisė Nikolas. Jis buvo su išsipašiusiais marškiniais, kurių įkirpta, V raidės formos kaklo linija atvėrė šiek tiek krūtinės.

-Labas,- atsakiau trumpai.

-Panašu, kad tu vienintelė, kuri jau buvo atsikėlusi prieš mum čia susirenkant,- Nikolas ištarė nužvelgdamas mano aprangą. Buvau su lauko gobtuvu, žinoma, kad atbėgau čia ne iš kambario, ir kvailiui tai būtų aišku.

-Aš vyturys, mėgstu keltis anksti,- atsakiau.- Buvau arklidėse, pas savo žirgą.

-Negi tu jodinėji?- Nikolas kilstelėjo antakius. Jo veidas neslėpė nuostabos.

-Žinoma,- atsakiau pakeldama galvą.- Kaip aš galėčiau nejodinėt? Tai būtų tiesiog apgailėtina. Ar pas jus karalystėj moterys nejodinėja?

-Ne visos. Reta karališkosios šeimos atstovė išdrįsta užsilipti ant tvirto sudėjimo ristūno. Tačiau mano motinai tai vieni juokai,- jis ištarė atsisukdamas į Ariadną, kuri įdėmiai klausėsi mano tėvo kalbų.

-Tai kodėl tau kelią nuostabą tai, kad aš jodinėju?- vis dar negalėjau suprasti.

-Nes tu...- jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.- Tu atrodai tam nepajėgi.

-Atleisk?-pakėliau balso toną.- Aš nepajėgi jodinėti? Na ir įžūlumas,- suniurnėjau po nosimi užsisukdama nuo Nikolo, kuris prunkštelėjo. Matot, princui dar ir juokinga buvo.

-Na tu tikrai atrodai, kaip toji princesė, kuri bijo prisiliesti prie gyvūnų,- Nikolas kalbėjo toliau. Nežinau, ko jis siekė tokiomis kalbomis, bet jis smarkiai mane erzino.

-Tavo įžvalgos labai prastos, jau vakar pastebėjau tai,- pavarčiau akimis.- Aš esu puiki jojikė.

-Norėčiau pamatyti,- Nikolas ištarė.

-Dar pamatysi,- atsakiau neatsisukdama į Faverano princą. Jo išdidumas siekė padebesius, tas buvo man labai aišku. Nors jis ir buvo svečias, turėjo jausti ribas.

Į duris pasibeldus tarnams, kambary stojo tyla. Niekas neištarė nė žodelio, kol viduje stovėjo namų darbuotojai. Aurora atsiprašiusi už sutrugdymą, paklausė ar norėčiau pasiruošti dienai. Gavusi tėvo leidimą išeiti iš darbo kambario, kartu su Aurora nužingsniavau į savo kambarį, kur sekė dienos rutina.

Ji sutvarkė plaukus, paruošė suknelę, šiek tiek pagražino ir paklausė, ar norėsiu pusryčiauti valgomajame. Ten buvau viena. Valgiau viena. Buvo keista, kadangi dažniausiai pusryčiaudavome visi kartu. Iki mugės pradžios buvo likusi gera valanda, todėl nusprendžiau laiką praleisti bibliotekoje.

Skaitinėjau įvairius rankraščius apie Bontijos karalystę. Ji buvo visai nesena, vos šimto metų. Atvykėliai iš tolimųjų kraštų įsimeigė savo vėliavą ir paskelbė, kad toji žemė priklausė jiems. Kadangi vieta buvo prasta, nederlinga, niekas ir neprieštaravo. Tomenas buvo pirmasis Bontijos karalius. Po to sekė jo palikuonys, Desina tebuvo ketvirtoji paveldėtoja.