Deganti karūna| LTU

8 SKYRIUS

Tą naktį saugiai grįžau į savo miegamąjį po smagaus pokalbio su Nikolu. Nusprendžiau, kad ryte nieko nelaukusi pareikšiu tėvams, kad esu pakankamai suaugusi ir pati galiu priiminėti sprendimus, ypač jei jie susiję su mano saugumu. Aš nenoriu, kad sargybiniai man nuolatos sekiotų iš paskos kaip žąsiukai. Kai eisiu pas tėvus – tai bus paskutinis kartas, kai jie krypuos man už nugaros. Prižadėjau sau.

Pirmą kartą miegojau iki pat tos sekundės, iki kol Aurora neįsiveržė į mano kambarį. Matyt, tai, kad nuėjau miegoti daug vėliau nei, kad man yra įprasta, buvo neblogas sprendimas. Iš tikrųjų, gal net būčiau miegojusi dar ilgiau.

Norėjau susitikti su Aspenu. Norėjau jam papasakoti daugiau apie besikuriantį karą tarp Bontijos ir Akadijos. Be abejo, turėčiau laikyti liežuvį už dantų, tačiau aš nieko niekada neslėpiau nuo Aspeno. Jis žinojo visas karalystės paslaptis ir niekada niekam jų neišdavė. Galėjau juo pasitikėti.

-Ar galėtum paskubėti? Norėčiau prieš pusryčius pasikalbėti su tėvais,- paprašiau Auroros. Ši paklususi tuoj pat pradėjo greičiau darbuotis, kol aš mintyse dėliojau žodžius, kuriuos turėčiau pasakyti savo tėvams.

Iki mano karūnacijos teliko vos keli mėnesiai. Kai tėčiui sueis penkiasdešimt penkeri, jis pagal Akadijos įstatymus karūną perduos man – savo įpėdinei. Aš būsiu karalienė, todėl man pačiai reikės rūpintis savo saugumu, turėsiu spręsti aš, kada man reikia palydos, o kada ne. Galiu taip pačiai nuspręsti ir dabar – man jos nereikia.

Pasiilgau Aspeno.

-Paruošta,- Aurora ištarė surišusi žemą kasą. Linktelėjau jai ir atsistojusi iš kėdės pradėjau žingsniuoti durų link. Vos tik jas pravėriau mane pasitiko du sargybiniai.

-Labas rytas,- jiedu pasisveikinu unisonu ir nusilenkė.

-Labas rytas,- atsakiau jiems mandagiai.

Iki tėvų miegamųjų nebuvo toli, jie buvo visai prie pat, už kampo. Prie jų durų taip pat stovėjo sargybiniai, kurie su manim pasisveikino. Norėdama išvengti visų mandagybių tik pabeldžiau į duris ir nelaukusi atsakymo įžengiau į erdvų miegamąjį.

Tėvai sužiuro į mane pasimetę, o aš užtrenkiau sunkias duris prieš sargybai įeinant į vidų. Man reikėjo pasišnekėti privačiai. Tiek iš to privatumo, kai kambariuose jau sukiojosi rūmų prižiūrėtojos.

Mamą dvi tarnaitės spraudė į korsetą. Ji vis įkvėpdavo oro su kiekvienu suveržimu. Tėtis stovėjo nuošaliau ir varstė marškinių siūlus.

-Kuo galėtumėm padėt, širdele?- tėtis paklausė. Atrėmiau rankas į klubus ir giliai iškvėpiau. Reikėjo nuo kažko pradėti, tik nežinau nuo ko. Turėjau sugauti siūlo pradžią, o sekėsi gana sunkiai. Nusprendžiau iškloti viską tiesiai šviesiai.

-Man nereikia šito namų arešto, sargybinių priežiūros ir mano galimybių suvaržymo,- išrėžiau vienu atsikvėpimu. Tiek mama, tiek tėtis toliau užsiiminėjo savais reikalais klausydamiesi manęs.

-Manau mes jau tai aptarėm. Buvo pasikesinta į tavo gyvybę, atsarga gėdos nedaro,- tėtis ištarė.

-Daro, jei esi būsima karalienė. Aš galiu pati pasirūpinti savo saugumu,- toliau šnekėjau.

-Heratėja,- mama kreipėsi į mane numodama tarnaites į šonus, kai pastarosios jau buvo suveržę korsetą. Net ir dabar, menkai apsirengusi, dar nevisiškai sušukuota ir menkai padažyta ji atrodė pasakiškai. Būdama keturiasdešimties ir kelių metų, ji atrodė pasakiškai. Vyliausi, kad būdama tokių metų atrodysiu visai kaip ji.-Tu esi sosto paveldėtoja, mes turim tave apsaugot.