Deganti karūna| LTU

3 SKYRIUS

Sėdėdama viename iš laisvalaikio kambarių žvelgiau pro langą. Buvo apsiniaukę ir nyku. Jau buvo įsidienoję, o debesys dar slėpė šiltus saulės spindulius. Pirštų galiukais barbenau į palangės kraštą. Vakar norėjau susitikti su Aspenu, tačiau jo arklidėse neradau, o po tarnų sparną slampinėti ilgai negalėjau. Šiandien arklidėse jo vėl neradau, nors tai turėjo būti kasdienis ryto pasijodinėjimas.

Aš vis dar nežinau, ar Aspenas žino, kad Abreliai jau atvyko. Greičiausiai žino. Galėčiau paprašyti Auroros jį atsiųsti į mano kambarį, tačiau tai galbūt šiek tiek peržengtų ribas. Bijojau, kad Aspenas nebūtų ko tai įsižeidęs, ar prisiklausęs tarnų plepalų.

Tą vakarą buvo planuojamas Abrelių priėmimas. Jiem netgi labiau patiko, kad turėjo visą laisvą dieną poilsiui. Ką gi, man tai jokių jausmų nesukėlė. Žinojau, kad reikės šypsotis visą vakarą, būti maloniai, o ką jau kalbėti, kad negalėsiu atsiskyti šokti su nei vienu iš lordų... Jie visi per balius būna priskretę prie manęs savo milžiniškais pilvais ir šlykščiom barzdom. Lyg aplinkui nebūtų pakankamai damų, kurias galėtų šokdinti visą naktį.

Kai praeitą dieną atėjau į tėčio darbo kamabarį, jis į šnekas nesileido. Pasakė svarbias detales apie karių paruošimą, ginklavimąsi ir kitokius vietinius reikalus. Vos tik užsiminiau apie Desiną ir jos keistus planus, jis liepė man neskubėti. Aš ir neskubėjau, tik maniau, kad turėčiau žinoti, jei kas nors ruošiasi pulti mūsų karalystę.

Atveriamų durų garsas atkreipė mano dėmesį ir aš tuoj pat sužiurau į jas. Tarpdury stovėjo Amabela. Greičiausiai nesitikėjo manęs čia rasti, kadangi buvo kiek nusebusi.

-O, tu čia,- kiek nusivylusiu balsu ištarė jaunėlė. Įėjus į vidų užtrenkė duris ir atsirėmė į jas.

-Aha,- stipriai suspaudžiau lūpas.

-Kodėl nesitrainioji su tuo arklių bernu?- ji paklausė.

-Aspenas nėra arklių bernas,- papurčiau galvą.- Jis mano draugas.

-Hera, tau tikrai reikėtų mokėt atsirinkti draugus. Jis yra pavaldinys, o tu esi sosto paveldėtoja.

Amabela pavartė akimis ir nuėjo prie didelės knygų lentynos. Pirštais švelniai braukė per nugarėles lyg ko ieškotų.

-Kas tau darbo? Aspenas yra geras žmogus, jis tikrai geresnis draugas nei tu,- sunėriau pirštus ir padėjau juos ant šlaunų.

-Mes niekad ir nebuvom draugės, sese,- Amabela atsisuko ir nusišypsojo velniška šypsena, lyg ji jaustų malonumą kalbėdama apie tai, kad mudvi esam atitolę.

-Buvom,- patikslinau ją.- Buvom, kol tavo galvoj neatėjo suvokimas, kad esi princesė ir tau nepridera vartytis žolėse su manim.

Amabela vaikystėj buvo tokia pat nutrūktgalvė kaip aš. Kartu lakstydavom po sodus, miškus, jodinėdavom arkliais ir šaudydavom iš arbaleto. Tik būdama dešimties, o gal šiek tiek anskčiau, Amebela suvokė, kad ji nėra eilinė kilmingoji. Ji buvo antros eilės princesė. Man, atvirkščiai nei jai, buvo nusispjaut. Aš buvau ir esu aukščiau jos, bet niekada taip neužriečiau nosies.

-Tiesa, princesei nedera taip elgtis,- ji palinkčiojo galva. – Vargu ar kas žiūrės į tokią pasiutusią princesę kaip tu, Hera. Net Nikolas į tave rimtai nežiuri.

-Nusišvilpt man ant Nikolo,- pavarčiau akimis, nors Amebela ir nematė.

-Ar tu tuo tikra?- ji atsisuko į mane. – Hera, mama būdama tavo metų jau laukėsi tavęs. Tu tuoj tapsi sena ir susiraukšlėjusi, ir niekas tavęs nenorės vest.

Giliai atsikvėpiau. Aspenas norėtų mane vest, ir tikrai vestų, jei ne kvaili rūmų standartai.

-Galbūt man lemta būt vienai,-truktelėjau pečiais apsimesdama, kad jos žodžiai neįdūrė man į širdį. Žinoma, merginos būdamos dvidešimties jau sūpuoja vaikus rankose, tačiau aš nebuvau tokia kaip jos.