Deganti karūna| LTU

2 SKYRIUS

-Princese Hera, jūs tikrai prisišauksit nelaimių,- Aurora pribėgusi užtrenkė duris, kad niekas nepamatytų, kas dedasi kambaryje.

-Per visą laiką buvau prigauta vieną kartą,- priminiau Aurorai iškeldama pirštą į viršų ir nusišypsodama.

-Niekas nenori, kad tas kartas pasikartotų,- ji subarė mane ir švelniai stumtelėjo veidrodžio link. Tuoj pat sustojusi pradėjo nurenginėti mano purviną suknelę. Iš spintos ištraukė kitą, purpurinės spalvos. Ši buvo šiek tiek puošnesė nei prieš tai buvusioji.

-Aurora?- kreipiausi į kaštoninių plaukų merginą. Ji pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mano atvaizdą veidrodyje.

-M?-ji kilstelėjo antakį, tačiau rankomis toliau rišo suknelės šniūrus.

-Ar rūmuose atsirado naujų darbuotojų?

-Ne,- ji papurtė galvą.- Na, bent jau kiek aš žinau, tai ne,- ji kilstelėjo pečius į viršų, o tada juos nuleido. Nusivedusi prie staliuko su mažesniu veidrodžiu pasodino į kėdę. -Kodėl klausiate?

-Iš smalsumo,- atsakiau.

Gal aš tiesiog nebuvau atidi ir niekada nepastebėjau to įžūlaus vaikino. Teks praleisti tai pro akis, kadangi vargu ar tėvam galėčiau pasakoti, kad paryčiais klaidžioju po tarnų sparną tam, kad susitikčiau su Aspenu. Žinoma, jie neprieštaravo mūsų draugystei, tačiau mama visada kartodavo, kad viskam yra ribos ir princesei nedera lakstyti laukais su arklių prižiūrėtoju.

Aurora švelniai šukavo ilgus juodus plaukus šepečiu. Jie buvo gan smarkiai susivėlę nuo bėgimo, bet Aurora buvo kantri, šukavo vieną sruogą po kitos.

-Jūsų plaukai išsausėję,- ji ištarė negarsiai. – Vakarui paruošiu kiaušinių kaukę.

Linktelėjau.

Minčių vis nepaliko nusivylusio Aspeno veidas. Vargu ar kam rūpėjo mudviejų norai. Net nedvejodama sutikčiau už jo tekėti, jei aplinkybės nebūtų tokios nepatogios. Aš neįsivaizduoju, kaip Akadijos gyventojams turėčiau pranešti, kad jų princesė ištekės už arklidžių darbuotojo. Aišku kaip dieną, viena pusė palaikytų mudu, o kita...Na, kita tikriausiai bandytų nuversti nuo sosto. Sakytų, kad Amabela yra tinkamesnė dukra paveldėti karūną.

Amabela apskritai buvo visiška mano priešingybė. Visuomet pasitempusi, grakšti ir tobulai besišypsanti kiekvienam. Ji buvo vos pora metų už mane jaunesnė, daug kas manė, kad ji netgi labiau subrendusi nei aš. Sesuo dažnai man kartodavo, kad jei vieną dieną persigalvosiu ir nebenorėsiu būti sosto paveldėtoja, ji man palaikys visom keturiom ir net nedvejodama perims viską į savo rankas.

Nors Bela ir šypsojosi visiem į akis, aš žinojau, kad tai tebuvo jos kaukė. Jei nebūčiau jos sesuo, ji kuo laisviausiai į mane susmeigtų durklą, kad gautų sostą.

Paprašiau Auroros, kad ši papasakotų kokių nors paskalų, kad laikas greičiau prabėgtų. Ji kalbėjo nesustodama apie keistus meilės trikampius ir keturkampius namų pavaldinių tarpe. Aurora buvo keleriais metais už mane vyresnė, ji pakeitė prieš tai dirbusią Rėją, kuri nusprendė, kad mano charakteris jai yra per sunkus. Aurora netruko prisitaikyti prie mano būdo, galbūt dėl to, kad suprato, kad nuolat sėdėti užsidarius rūmuose nėra pats maloniausias variantas.

Iššukavusi plaukus ir priekines sruogas susegusi smeigtukais, kad šios nekristų į akis, Aurora švelniai paryškino akis bei skruostus.

-Palydėsiu iki valgomojo, jūsų šeima jau greičiausiai pusryčiauja.

Atsistojusi rankomis perbraukiau per suknelės kraštus, kad šioji pasilygintų. Aurora pravėrė duris, o aš pradėjau tipenti paskui ją. Ji užsivedė pasakoti dar vieną istoriją, todėl įsikabinau jai į parankę ir kikendama ėjau iki valgomojo. Aurora palenkė valgomojo duris tuo metu, kai aš garsiai juokiausi gaudydama orą.