Deganti karūna| LTU

5 SKYRIUS

A.ž.
Tik primenu, kad ši istorija yra su mature ženkliuku, todėl kūrinyje bus spicy scenų:)
Lets gooo

Rytą prabudau anksti. Saulė dar net nebuvo pakilusi. Atsisėdusi lovoje ir iškeldama rankas į viršų pasirąžiau, o tada pakasiau viršugalvį. Buvau gerai pailsėjusi, o miegoti daugiau nesinorėjo. Nuėjau prie lango ir pravėriau užuolaidų kraštelį, kad galėčiau matyti, kas dedasi lauke.

Ten buvo beprotiškai ramu. Jokių tarnų plepalų, jokių rūmų gyventojų pašnekesių. Tik bundanti gamta. Šyptelėjau sau. Nieko nelaukusi įšokau į rūbus ir susiradau šiltą gobtuvą. Po pastarųjų kartų lauke, jau pasimokiau, kad šiluma dar mūsų nelepins kurį laiką. Išsitaršiusių plaukų dalį surišau viršugalvį, o likusią dalį palikau palaidą.

Turėjau gerą valandą, gal netgi šiek tiek daugiau iki kol Aurora ateis manęs kelti ir pradės ruošti dienai. Žinoma, tą laiką norėjau išnaudoti jodinėjimui. Neįsivaizdavau, ar arklidėse sutiksiu Aspeną, bet jei ir ne – arklį pasibalnot galiu pati, jodinėt taip pat. Galbūt taip netgi dar geriau, taip galėčiau pabūti viena su savo mintimis.

Patyliukais pravėrusi duris išėjau į koridorių. Buvo tylu.

Vakar Nikolas pasiūlė sugrįžti į vidų praėjus porai minučių, kai išėjom į balkoną. Oras buvo per žvarbus, kad būtumėm galėję pasilikti ten ilgiau.

-Ar čia šįvakar ir išsiskirs mudviejų keliai?-jis paklausė, kai užvėrė balkono duris. Knietėjo jam pasiūlyti pasivaikščioti po rūmus, ar aprodyti žiemos sodą, tačiau tik linktelėjau. Tai, kad jis buvo malonus vieną vakarą, nereiškė, kad turėčiau pulti jam į glėbį, ar bandyti susibičiuliauti.

Tuomet mudu atsisveikinome ir nuėjome savais keliais. Anksti užmigau neperkraudama galvos bereikalingomis mintimis.

Pasiekus lauką, iki arklidžių buvo likę vos keliasdešimt metrų. Nepasigailėjau pasiėmusi gobtuvą, dabar jis maloniai šildė apgaubdamas mano pečius. Arklidžių durys buvo praviros, o tai galėjo reikšti tik viena – aš nebuvau pirmoji ten. Galbūt Aspeno pyktis jau praėjo ir šis nusprendė atsileisti? Galbūt jo smegenys prašviesėjo ir jis pagaliau suprato, kad paistė niekus?

Sustojusi tarpdury apsidairiau. Žinoma, prie vieno iš arklių stovėjo ne kas kitas, o Aspenas. Tik arkliai nebuvo pakinkyti, jis kuopė jų mėšlą.

-Labas rytas,- pasisveikinau praeidama pro šoną. Aspenas net nematė matęs, kol nepasisveikinau su juo. Pastarasis atsisuko į mane rankose laikydamas šakes su mėšlu.

Pravėrusi vienus vartus, išvedžiau Fergusą iš jo aptvaro. Aspenas vis dar nieko nesakė, tik spoksojo į mane lyg būtų pamatęs miško raganą.

-Dar ilgai spoksosi?-paklausiau glostydama ristūno snukį, bet net nežvelgdama į draugo pusę.

-Mh...-jis atsikrenkštė.- Atsiprašau.

Panašu, kad ir šiandien jis nebuvo geros nuotaikos. Tai mane pradėjo erzinti. Jau ir vakar dieną erzino, tačiau ne taip. Apskritai nesitikėjau jo sutikti arklidėse, tačiau vos tik išvydau jį, viduje kažkas suplazdeno. Nervų kamuoliukas manyje pradėjo vis augti ir augti. Nesuprantu, kodėl jam reikia elgtis kaip paskutiniam šikniui. Nesuprantu, kodėl jis taip pergyvena dėl Nikolo.

Palikusi Fergusą vidury arklidžių tvirtu žingsniu pradėjau eiti Aspeno link. Rankos mosikavosi į šalis, o kumščiai buvo tvirtai sugniaužti. Aspenas dabar toliau kuopė aptvarą ir negirdėjo mano žingsnių. Vos tik priėjau prie pat jo, tvirtu kumščiu niukstelėjau jam į nugarą. Pastarasis susivirduliavo, tačiau neparkrito.

-Ei,- jis piktai atsisuko į mane.

-Ei kas?-kilstelėjau antakį ir sunėriau rankas. Aspenas buvo kiek pasimetęs, lyg nesitikėjo už nugaros išvysti mane. Tačiau čia daugiau nieko nebuvo. Tik aš, jis ir arkliai. Vargu ar jie galėtų taip trinktelti.