Heratėja stovėjo toleliau ir giliai alsavo. Tuo metu jai atrodė, kad jos kvėpavimas toks garsus, kad visi netrukus išgirs ją, todėl ranka užspaudė burną.
-Aš neleisiu jai užimti sosto,- iki skausmo pažįstamas balsas prabilo. Hera suraukė antakius.
...
Stovėjau priešais didelį veidrodį, kurio rėmai buvo paauksuoti. Aurora ir kitos tarnaitės tvarkėsi kambaryje, kol aš stebėjau savo atvaizdą. Plaukai buvo gražiai sušukuoti ir prismaigstyti segtukais, galvą puošė nuostabi tiara, kūnas buvo išteptas maloniai kvepiančiu aliejumi, o nuo pečių krito įstabaus grožio suknelė.
Šampaninės spalvos medžiaga dengė kūną. Suknelė buvo atvira, gal net šiek tiek per daug atvira, mama greičiausiai nebus tokia patenkinta. Ji buvo papuošta auksinėm žvaigždutėm, siekė žemę, atvirė krūtinę, o praskiepai žengiant į priekį atverdavo kojas.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
-Ačiū, jūs puikiai pasidarbavot,- atsisukusi į Aurorą ir kitas tarnaites ištariau. Merginos maloniai nusišypsojo ir toliau tvarkė kambarį.
-Manau princo Nikolo žvilgsnis šį vakarą bus skirtas tik jums,- Aurora ištarė priėjusi arčiau. – Mačiau jį šįryt besikalbant su tėvu menėj, jis tikrai išvaizdus jaunuolis.
-Gal ir išvaizdus, bet jo charakteris išties įdomus,- pirštų galiukais suėmiau suknelės kraštus žengdama į priekį.
Pro duris įsiveržė motina ir Amabela. Jos dvi buvo dailiai papuoštos, atrodė nepriekaištingai. Mama dėvėjo tamsiai mėlynos spalvos suknelę su dideliu pasijoniu, o Bela buvo pasipuošusi laisvo stiliaus suknele, panašia į mano, tik kiek santūresne.
-Gerai, tu juo pasiruošusi,- Amabela ištarė skardžiu balsu. Ji nužvelgė mano suknelę, visai kaip ir mama.
-Nemanai, kad persistengi, Heratėja?- ji kreipėsi į mane švelniu balsu. Žinoma, jai nepatiko mano suknelė, bet ji mokėjo tai puikiai nuslėpti tuo saldžiu balso tonu.
-Ne, aš galiu rengtis kaip tik noriu,- truktelėjau pečiais.
Mama švelniai atsiduso, kol sesuo vis dar mane stebėjo teisiančiu žvilgsniu. Žinoma, kiekviena mano „klaida", jai buvo kaip laimėjimas. Daugiau laimės jai, daugiau dėmesio jai iš tėvų, daugiau pasitikėjimo ja.
-Tėtis jau laukia mūsų, verčiau paskubėkim,- mama mostelėjo ranka. Giliai atsikvėpusi ir paskutinį kartą nužvelgusi save veidrodį, pradėjau žingsniuoti kartu su jom.
Norėjau, kad Aspenas būtų kartu. Norėjau, kad jis bent kartą pajustų, ką reiškia sudalyvauti tokiame pokylyje. Žinau, kad jei jis pamatytų mane šioj suknelėj, negalėtų nuleisti akių, o jei būtume tik mudu, jis negalėtų atitraukti rankų.
Koridoriuose nebuvo daug žmonių, dauguma tarnų buvo pokylių salėj, dabar jie ten buvo reikalingiausi. Jei tik dabar galėčiau išsmukti... Tai būtų taip nesudėtinga dabar, kai aplinkui manęs neseka daugybė akių. Aukštakulnių batelių kaukšėjimas atsimušė į sienas, buvau nepasiilgusi šio garso. Nuo paskutiniojo pokylio prabėgo mėnesis, tai buvo taip seniai. Tuomet į Akadiją atvyko įvairūs tėčio draugai su savo vaikais. Visi jie bandė įsipiršti man, netgi keturiolikmečiai, kuriems buvo tik ką pradėję kaltis ūsai.
