Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

6.

Melas

Po daugybės valandų Karolina ir Klausas atvyko į pusmėnulio vilkų teritoriją. Klausas buvo pavargęs nuo nuolatinio merginos skundimosi kelione. Tai buvo neįprasta. Tačiau vaikinas tylėjo ir stengėsi išlikti ramus. Su mintimi, jog čia praleis daug laiko su Karolina, vaikinas krovė rūbų ir higienos reikmenų krepšius iš automobilio į seną, nedidelę trobelę.

-Kas čia per vieta?- šviesiaplaukė pasiteiravo apžvelgdama apylinkę.

-Tai Vilties mamos namai,- svajingai tarė hibridas,- čia, buvo praleista daugybė gražių ir nelabai dienų,- Klausas nostalgiškai šyptelėjo ir iškelė paskutinį rūbų krepšį iš automobilio bagažinės. Užrakinęs automobilį, jis stumtelėjo merginą namelio pusėn ir pasitaisė ant peties kabantį krepšį.

Žydraakė dar nužvelgė naktinį dangų, kurį gaubė tamsūs ir sunkūs debesys, tuomet įžengė pro duris. Namelis buvo ankštas, viena lova, maža virtuvėlė, galimai netvarkingai įvesta elektros instaliacija, kelios kėdės prie apvalaus medinio stalo ir gana patogiai atrodantis, apdriskęs, rudas krėslas.

-Čia...,- mergina sudvėjojo ką sakyti,- šiurpu,- tyliai užbaigė savo mintį,- kodėl čia mane atsitempei?- Karolina sukryžiavo rankas ties krūtine ir sučaupė lūpas į tiesią liniją.

-Pasitikėk manimi,- Maiklsonas ramiai tarė, bent jau taip atrodė, iš tiesų vaikinas nė nenutuokė, ką reiktų su Karolinos situacija daryti. Viskas yra per daug keista. Kad ir kaip jis mylėjo šią merginą, jis turi būti atsargus, nes Karolina vis dar yra Tailerio marionetė ir nežinia kiek ilgai truks, kol šis ir vėl užklups nepasiruošusius.

-Esu alkana,- suinkštė mergina ir atsisėdo ant lovos krašto. Klausas tylėdamas mestelėjo Karolinai maišelį su krauju, o kitus maišelius rūpestingai iškrovė į šaldytuvą.

Karolina keistai žvelgė į maišelį pilną žmogaus kraujo. Nuryjo didelį gumulą susidariusį gerklėje. Juk pastaruosius metus ji sotinosi šiltu ir šviežiu maistu. Su dideliu šleikštuliu šviesiaplaukė žydraakė pradėjo tuštinti maišelį.

-Turėsi prie to priprasti,- tyliai tarė hibridas, pamatęs mylimosios išraišką. Tuomet nugara nusisuko į šviesių pkaukų savininkę ir iš švarko kišenės išsitraukė Baltojo Ąžuolo kuolą. Atidarė vieną iš savo krepšių ir įdėjo jį tarp savo rūbų, pačiame krepšio dugne. Tuomet nekaltu žvilgsniu per petį pažvelgė į Karoliną, kuri įdėmiai stebėjo vaikino veiksmus.

-Tai šlykštu,- tyliai sumurmėjo mergina išmesdama tuščią maišelį į šiukškinę.

-Turėtume pailsėti,- vaikinas perspėjo ir patogiai atsisėdo į krėslą užmerkdamas akis ir įsiklausydamas į aplinką.

Praėjo dvi valandos, kol Karolina buvo įsitikinusi, jog grynakraujis hibridas užmigo, ji tyliai, sėlino prie krepšio su kuolu, dabar metas jai veikti. Ji nebegali apsimetinėti. Tiesa buvo tokia, jog visą laiką, nuo savo laisvės gavimo, šioji apsimetė esanti su emocijomis, tačiau prisiminimų atgavimas Karoliną privertė užblokuoti jas dar labiau, ji negalėtų priimti dabartinės realybės. Užverbavimo ryšys buvo be proto stiprus, balsas jos galvoje vis kartojo, jog ji turi nužudyti Klausą Maiklsoną. Tai merginą vargino.

-Bingo,- be galo tyliai sumurmėjo šviesiaplaukė pačiupusį vienintelį ginklą galinti nužudyti grynakraujį.

Giliai įkvėpusi mergina iškėlė kuolą virš Klauso krūtinės ir buvo pasiryžusi suvaryti jį į vaikino širdį. Tačiau tylus balsas ją sustabdė.