Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

3.

Prisilietimas

Ar kas galėjo pagalvoti? Bent susimąstyti, kad penkerius metus prapuolusi mergina gyva. Hibridas automobilyje tylėjo ir įtemtai vairavo, jo širdis pašėlusiai plakė, nors Klausas visomis jėgomis bandė nurimti, tačiau apie jo susijaudinimą sužinojo ir kiti buvę automobilyje.

-Vaikine, atsipūsk, toks jausmas, lyg tu eini į pirmą pasimatymą, arba net neįsivaizuoju, kokia situacija tiktų dabartinei tavo būsenai apibudinti,- draugiškai, tačiau tuo pačiu susirūpinusiai prasitarė Deimonas.

Klausas žinojo, jog juodaplaukis yra teisus, tačiau mintis, jog jie vaduos Karoliną nedavė jam ramybės. Jis tik stipriai vylėsi, jog viskas pavyks pagal planą.

-Susikaupkime ir nusiraminkime iki Niujorko 7 valandos kelio, išvis, kaip Karolina ten taip greitai atsidūrė,- Elijus prisijungė prie trumpo dviejų vaikinų pokalbio.

-Pasirodo mūsų blondinė nebėra ta pati miela ir rožiniame pasaulyje gyvenanti mergina,- garsiai pamąstė Deimonas.

-Ji ir nebuvo rožinio pasaulio gyventoja,- urgztelėjo Klausas.

-Na gerai gerai,- nesipriešino žydraakis,- tačiau prieš jai tampant vampyre, ji tikrai buvo užsidėjusi rožinius akinius,- bandė bent truputį paprieštarauti.

Kol trys vaikinai turėjo nedidelį pokalbį automobilyje ir vis artėjo prie Niujorko, Elena su Kamile vaikščiojo iš vieno Maiklsono namų kampo į kitą, vis nerimaudamos ne tik dėl Karolinos, geriausios draugės ir sesers, tačiau ir dėl mažųjų mergaičių, kurios jau buvo susitaikiusios su šviesiaplaukės mirtimi. Ir išvis, Klausas sakė, jog tai ne ta Karolina, kurią kadaise pažinojo jos draugai ir artimieji. Elenos vis neapleido mintis, kaip reikės susigrąžinti tą Karoliną, tą nuoširdžią ir linksmą draugę. Kiekvienas mylintis šviesiaplaukę buvo pasiryžęs padaryti viską dėl jos.

-Apie ką galvoji?- pasiteiravo Kamilė.

-Kaip manai, kiek prireiks, kad ją susigrąžintume?- Rudaakė pasisuko į Karolinos seserį ir lyg sunkus maišas sudribo ant sofos. Per penkerius metus Elena itin pasikeitė. Merginos plaukai  buvo nutrumpinti iki pečių, šiek tiek įdubę skruostai, bei labai sulįsęs kūnas. Tik akys, tos rudos spindinčios akys, kurias Deimonas beprotiškai mylėjo, spinduliavo gyvybingumą. Iš tiesų Elenos išvaizdos pasikeitimai, nebuvo tokie pastebimi, net ji pati, nelabai apie tai susimąstydavo.

-Nė nenumanau,- sunkiu atodusiu mergina atsakė į užduotą klausimą, lengvai prisėdo priešais ir užvertė galvą,- praėjo tiek daug laiko, jog nė negaliu patikėti, kad Karolina tapo viską niokojančia ir žudančia pabaisa,- abi merginos sukontaktavo akimis,- ji primena man kai ką.

-Turi omeny, tas kai kas - Niklausas?- pasitikslino Elena, kuri po savo klausimo, gavo labai aiškų pritarimą iš žaliaakės šviesiaplaukės merginos.

Keletą akimirkų abi merginos tylėjo, galbūt netgi jautėsi kiek suartintos visos šitos painiavos.

-Jiems viskas bus gerai,- šiek tiek abejodama savimi rudaakė tarstelėjo,- juk... juk visada būna,- lyg bandydama save įtikinti Elena pripildė savo plaučius deguonimi.

-Taip, visada būna,- kiek svajingai pakartojo Kamilė.

Elena atsistojo ir pasitvarkiusi savo marškinių rankoves, veidu pasisuko į vis dar sėdinčią šviesiaplaukę.