Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

11.

Aurora de Martel

Kitą rytą Metas pristatė didžiulę knygą prie Maiklsonų namų. Vaikinas pakeliui užsuko namo, pasiimti kelis daiktus, taip pat aplankė savo darbo vietą, jog galėtų atiduoti šerifo ženkliuką.

-Na, nieko ypatingo,- tarė Frėja, išanalizavusi knygoje parašytą tekstą,- mums reikia vieno nekalto žmogaus, asmens, kuris turi kviečiamos fėjos prakeiskmą ir vietos, kur įkalinti ją.

Dienai įpusėjus, Kamilė, Klausas ir Karolina išsiskirtė po visas Mistikfolso apylinkes, jog surastų tyrą sielą.

Tai buvo labai nuobodi ir sunki užduotis, nes tokiems ritualams reikia kuo geresnės sielos žmogaus. Praėjus kelioms valandoms trijulė susirinko Maiklsonų vidiniame kiemelyje su savo išrinktais žmonėmis.

Naudodamiesi įtaigą, iš trijų išrinktųjų jie stengėsi ištinkti tik vieną.
-Ką blogiausio esi padaręs gyvenime?- įdėmiai žiūrėdama į savo aukos akis Karolina paklausė.

-Esu išdavusi savo vaikiną su jo draugu,- tyliai ištarė. Šviesiaplaukė atsiduso.

-Tai buvo geriausia ką galėjau rasti...- nusivylusiai tarė ir suinkštė, nes jos ranka, kaip ir Kamilės pradėjo daugiau mėlynuoti,- mėšlas...

-Pasakyk savo blogiausią nuodėmę,- Įsakė Klausas savo surastai aukai.

-Bėgau iš namų,- tarė gal septyniolikos metų vaikinas.

Visi patrūkčiojo pečiais.

-Išsakyk savo nuodėmes,- tarė Kamilė ir pergalingai šyptelėjo.

-Nevaikštau klystkeliais, nes noriu ir toliau būti geras kunigas,- tarė tvarkingai apsirengęs vyriškis.

-Rimtai?- Karolina susiraukė- aukosime kunigą?

Klausas priėjo prie merginos ir palietė jos ranką, ši staiga nurimo ir pakėlė akis į tvirtą figūrą šalia savęs. Klausas ją veikė, jis savo buvimu ją ramino,  jo žvilgsnis šviesiaplaukę maloniai kaitino, o prisilietimai vedė iš proto. Mergina žvelgė į grynakraujo hibrido akių gilumą ir nepastebimai šyptelėjo. Jausmai, kuriuos Karolina jautė, prieš jai virstant hibride, niekur nedingo, jie buvo užspausti, tačiau vaikino buvimas šalia leidžia šviesiaplaukei atsipalaiduoti. Ji nebegali gniaužti savo jausmų savyje. Karolina praneš Klausui, jog jį vis dar taip pat stipriai myli, niekada nenustojo jo mylėjusi. Kai tik pasibaigs problemos aplink, ji kris į Klauso glėbį ir pripažins viską ką ilgai ignoravo.

-Visa tai vyksta dėl tavęs, mieloji,- Klausas paglostė merginos ranką ir privertė Karoliną grįžti iš savo apmąstymų.

-Dėl mūsų,- Kamilė šiek tiek įsižeidusi tarė ir nuvedė kunigą Frėjai.

Po keletos valandų viskas buvo suruošta ritualui.

Kamilė ir kunigas galėjo ant žemės susirėmę galvos viršūnėmis.

-Svarbiausia nekryžiuokit kojų,- Frėja perspėjo,- blokuosite ryšį.

Kamilė linktelėjo ir iš Frėjos lūpų pasigirdo dar niekada Karolinos gyvenime negirdėti žodžiai, tai nebuvo lotynų kalba

Baigusi burtus, Frėja barstė aplink gulinčiyosius kažkokius miltelius ir paaiškino, jog burtui pavykus Kamilė su jos atvestu žmogumi bus užmigę keletą valandų.  Taigi, dar po šiek tiek laiko taip ir nutiko. Buvo svarbu nenutraukti ritualo, kad aukojama Kamilės ir vyro energija nebūtų nutraukta ir jie neįstrigtų savo pasamonėje.

Po keletos akimirkų kambario viduryje, esančiame žiede, pasirodė raudonplaukė, nuoga moteris, ji buvo išsitepusi krauju. Klausas suėmė Karolinos ranką ir spustelėjo ją, taip nuramindamas, jog viskas turi pavykti.