Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

5.

Keistas elgesys

Mergina keletą valandų ramiai stebėjo vieną įskilusią plytą sienoje. Dabar ji nesipriešino. Jos galvą pagaliau paliko visos įkyrios mintys.

-Štai kur tu,- pasigirdo balsas, kurio tonas tiesiog liepė paklusti. Taileris,- puiku, jog esi priešo namuose. Dabar pats metas veikti, blondine.

Jaunasis hibridas stovėjo prieš sėdinčią merginą lygiai toje pačioje vietoje kaip ir Klausas. Tik skirtumas buvo tas, jog Taileris į Karoliną žvelgė iš aukšto, tarsi už jį viršesnių nebūtų. Vaikinas čia atsidūrė burtų pagalba.

-Pradėkime spektaklį. Turi apsimesti, jog tu ir vėl normali, būk jų draugė, Klausas visada buvo paranojikas, kažkur šalia savęs jis turi nesunaikinamą baltojo ąžuolo kuolą, surask jį. Ir kai bus tinkamas metas nužudyk Klausą. Aš noriu, jog nužudytum Klausą Maiklsoną,- paskutinius žodžius jis aiškiai ir lėtai ištarė žvelgdamas tiesiai į šviesiaplaukės akių gelmes. Taileris pavertė Karoliną hibride, todėl ji jam paklūsta.

-Taileri,- tyliai kreipėsi į jį mergina,- kažkur giliai jaučiu, jog Klausą ir mane sieja ypatingas ryšys.

-Tu nepažįsti jo, niekada nebuvai sutikusi, kaip gali teigti, jog jus kažkas sieja?- suurzgė Taileris.

-Jis man parodė savo prisiminimą,- sukuždėjo,- manau, jog tu esi prikišęs nagus prie mano atminties.

Taileris nusuko žvilgsnį šonan, ironiškai nusigręžė ir pykčio kupinomis akimis grąžino žvilgsnį į Karoliną.

-Kokia tu nedėkinga,- sugriežė dantimis,- suteikiau tau sušiktai gerą gyvenimą!

Stojo trumputė tyla.

-Nori prisiminimų? Štai pasiimk juos,- vaikinas surakino akių kontaktą su melsvų akių savininke,- liepiu tau prisiminti viską. Viską ką aš tau liepiau pamiršti. Prisimink! Tačiau tu vistiek sužeisi visus juos, tu esi jiems pavojinga,- su šiais žodžiais Taileris pradingo.

Staiga Karoliną užplūdo didelis galvos skausmas, visi gyvenimo prisiminimai sugrįžo. Visi džiaugsmai. Liūdesys. Sugrįžo viskas. Ji prisiminė kiekvieną detalę. Tik vienos detalės ji nesugebėjo pajusti. Ji prisimena jį, pamena, kaip jį pamilo, tačiau dabar ji to nejaučia ir tai ją gąsdino. Karolinos kūną varstė daugybė jausmų ir emocijų. Ji pasijuto silpna. Jos vyzdžiai apsunko. Dar keletą akimirkų ji bandė kovoti su silpnumu. Tačiau tam nepakako jėgų.

Tuo metu Klausas stebėjo savo atvaizdą veidrodyje. Jis mąstė. Mąstė būdus atkeršyti Taileriui ir padėti Karolinai. Į kambarį įbėgo Viltis. Ji stipriai apkabino savo tėvo liemenį.

-Labas rytas?- pasisveikino ir iš žemai pažvelgė į Klauso akis.

-Sveika, mieloji,- vaikinas pritūpė ir užkišo plaukų sruogą dukrai už ausies.

-Teta Elena ir Dėdė Deimonas paruošė pusryčius,- tarė ir pašoko į orą,- turėtume eiti valgyti.

-Gerai, pakviesk Lizę ir Džosę aš tuojau ateisiu,- nusišypsojo ir palydėjo mergaitę iki durų.

Rankomis patrynė veidą ir priėjęs prie komodos paėmė dokumentus, kuriuose buvo informacija apie Kamilės ir Karolinos ryšius. Paslėpė juos ir palikęs kambarį, laiptais žemyn nužygiavo iki virtuvės.

Ten visi vedė įdomius pokalbius, pusryčiavo.

Elena susižvelgė su vaikinu ir menkai jam šyptelėjo.

***

Po dviejų dienų šviesiaplaukė vis dar buvo be sąmonės. Visi žinoję apie merginą buvo sunerimę. Klausas pamatęs merginą tokioje būsenoje nesitraulė nuo jos. Palikdavo ją tik tuomet kai eidavo palinkėti labos nakties mergaitėms.