Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

7.

Motina, parpuolusi ant kelių, prieš sūnų

Kelios dienos buvo itin ramios. Išaušo gražus šeštadienio rytas. Mistikfolse pasilikusieji, savo apartamentų kiemelyje, šiltai bendravo, džiaugėsi saulėta diena. Elena, nors ir apsėsta minčių apie savo geriausę draugę Karoliną, gulėjo ant gulto ir užsimerkusi gėrė saulės šilumą. Deimonas sedėjo prie jos kojų ir stebėjo aplinką. Juodaplaukis vaikinas galvojo, kaip jam taip lengvai pavyko atsikratyti užverbavimo ryšio, kodėl tą pačią akimirką, vos tik pamatęs savo mylimąją jo sveikas protas grįžo. Tačiau, Karolina - visisškai kitas reikalas, ji labai ilgai buvo Tailerio šešėlyje. Vaikino raumenys įsitempė prisiminus Tailerio veidą.

-Ar viskas gerai?- pasiteiravo Elena, atmerkusi vieną akį ir pažvelgusi į savo vaikiną rūpestingu žvilgsniu.

-Viskas kuo puikiausiai,- Deimonas išspaudė menką šypsenėlę.

Kiek toliau, nuo porelės, trijulė mergaičių skaitė magijos istoriją, mergaitės, kurias buvo jau galima vadinti paauglėmis, nė sekundei nepakėlė nosies virš knygos priedangos.

Alarikas, pasislėpęs savo kambaryje tvarkė ir perdėliojo savo ginklų kolekciją. Keturiasdešimtmetį perlipęs jaunųjų raganaičių tėvas niekada neapleido savo mylimų žaisliukų. Kiti - tarpusavyje bendravo ir keitėsi šypsenomis, atrodo, kad visos pasaulio problemos išnyko.

Tuo pat metu, pusmėnulio vilkų rezervate, Klausas, apšviestas saulės spindulių įlipo į upę. Vėsus vanduo, apglėbė vaikino kūną, jį vėsino ir gaivino. Tai buvo jo ramybės minutėlė nuo nesibaigiančio Karolinos priešinimosi. Grynakraujis hibridas pradeda pasidavinėti, jis praranda viltį.

Staiga jo minčių srautą nutraukė už nugaros girdimas šakelių traškėjimas.

-Ką čia veiki?- tyliai paklausė tūkstantmečio senumo vampyras.

-Grožiuosi vaizdu,- paprastai atkirto šviesiaplaukė, stovėjusi ant lieptelio krašto,- juk neuždrausi eiti ten, kur noriu,- trumputė tyla,- bent jau šioje aptvertoje teritorijoje.

-Tu teisi,- burbtelėjo Klausas,- ką išdarinėji?- sutrikęs paklausė.

Šviesiaplaukė palengva nusimetė savo rūbus ir įbrido į vėsų upelio vandenį, jos kūnas jautė atgaivą. Vanduo vėsino. Žydraakė mergina įžūliai priėjo prie Klauso ir uždėjo jam ant pečių rankas. Vaikino širdis labiau suspurdėjo, akys sužybėjo, jis jautėsi toks silpnas prieš šalia stovinčią Karoliną. Mergina akimirką stebėjo grynakraujo hibrido sutrikusį žvilgsnį. Truputį pasistiebė ir tokiu būdu priartino savo veidą prie vaikino skruosto. Keletą kartų įkvėpė jo kvapo. Tarp hibridų tvyrojo įtampa, kuri vienam iš jų stipriai gniaužė kvapą, virpino kelius.

-Juk supranti, kad mano misija nužudyti tave,- šviesiaplaukė tyliai tarė priversdama Klauso odą pašiurpti.

-Jei to norėtum,- vaikinas suglaudė savo ir Karolinos kaktas,- būtum seniai tai padariusi, mieloji,- užtikrintai tarė,- esu tikras, jog giliai širdyje to nenori, suprantu, gali būti sunku, bet būk gera įsileisk emocijas.

Mergina tylėjo, ji keistai šypsojosi. Ši šypsena nebuvo perprantama Klausui.

-Hmmm,- nutęsė šviesiaplaukė,- gal ir nenoriu,- lėtai suglaudė lūpas į tiesią liniją,- tačiau padarysiu tai,- suurzgė.