Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

2.

Apleista Niujorko kavinė

Visi keletą akimirkų keistai stebėjo sutrikusį Klausą.

-Tu ją matei?- lėtai ištarė rudaplaukė mergina ir švelniai visu kūnu prisiglaudė prie Deimono.

-Taip, mačiau ją, atleisk,- vaikinas greitai nuleido galvą,- Elena.

-Viskas gerai aš suprantu tave,- linktelėjo.

-Kaip Karolina gali būti gyva?- į svetainę įlėkė Kamilė ir piktai žvelgė į Niklausą,- ar tu juokauji?- ji atsiduso, kai gavo neigiamą atsakymą,- Dieve, ji gyva, ko mes dar laukiame?

-Karolina..- Klausas prisiminęs vėl pakėlė galvą,- ji... ji neatsimena,- vaikino balsas kiek užlūžo,- ji neatpažino manęs,- susikaupęs baigė sakyti ir pripildė savo plaučius deguonimi,- neatpažino,- pakartojo.

-Mes juk ją galime surasti?- vėl prabilo žaliaakė vampyrė, Karolinos sesuo,- juk galim?

-Frėja dabar atostogauja su savo mergina,- perspėjo Elijus,- ji nusipelnė poilsio.

-Elijau, Karolina mano sesuo,- sutrikusi nuo tokio grynakraujo pasireiškimo mergina urgztelėjo.

-Suprantu, bet,- tamsiaplaukis Klauso brolis pasirėmė į stalą.

-Bet aš einu ieškoti jos daiktų,- perspėjo Kamilė, tačiau buvo nutraukta Niklauso skaidraus žvilgsnio, jis sučiaupė lūpas ir atsiduso.

-Aš tai padarysiu,- palietė šviesiaplaukės petį ir nužengė iki tamsiai medinių laiptų.

Lėtai neskubėdamas jis kilo aukštyn, jausdamas kaip į nugarą sminga visų žvilgsniai, smalsūs, sutrikę ir neramūs.

Vaikinas šiek tiek delsdamas sustojo prie tamsių medinių durų, pro kurias jau nebuvo vaikščiota penkerius metus. Klausas įžengęs į kambarį įkvėpė čia esančio oro.

Vis dar silpnai jautėsi tas raminantis merginos kvapas. Kuris kaskart pasiekdavo jo nosį, vos tik Karolina prisiglausdavo prie jo.

Penkeri metai... penkeri metai, nežinios. Nė vienas nežinojo, jog ji gyva. Niekas nė neįtarė, kad prasidėję žmonių dingimai, mirtys yra susiję su ja.

Klausas apsidairė kambaryje ir pagaliau prisiminė, kad Kerė išvyko ir susikrovė visus daiktus. Čia nebeliko nieko, apart jos vos vos jaučiamo kvapo. Vaikinas krito į dvivietę lovą, pakilo dulkių debesis nuo minkšto smūgio. Klausas šiek tiek sukrenštė, tačiau tuojau pat stipriai užsimerkė ir mintimis pasikapstė po malonius prisiminimus. Mintys sušildė širdį, o tuomet šiluma pasklido po visą kūną.

-Čia nieko nėra, ar  ne?- į kambarį įžengė žaliaakė šviesiaplaukė,- mano sesuo nepaliko nieko?

Hibridas vis dar užmerkęs akis garsiai atsiduso ir silpnai papurtė galvą.

-Klausai, aš galbūt tave ir suprantu, jog tu jautiesi keistai,- pradėjo Kamilė,- na supranti, tu  ir ji, ji ir tu,- mergina prisėdo šalia Klauso kojų, lovos gale,- aš ir pati esu stipriai sutrikusi. Jaučiuosi tokia bejėgė.

Vaikinas nė nekrustelėjo. Jis tyliai klausė, atrodė, jog šis užmigo. Galėjai išgirsti, koks susivienodinęs buvo jo širdies ritmas.

-Manau, jog mes neturėtume nuleisti rankų,- papurtė galvą mergina ir delnais prilietė savo įkaitusius skruostus,- ji yra mūsų keistos šeimos dalis.