Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

10.

Aš visada būsiu šalia.

Praėjo trys dienos, po Alariko išvykimo. Šviesiaplaukė mergina sėdėjo savo kambaryje. Ji buvo įklimpusi į gilų agonijos liūną. Jos siela buvo tarsi padalinta. Karolina atsiribojo nuo pasaulio, dienas ji leisdavo savo lovos pataluose, o naktį miške medžiodavo. Jos širdis, kaip ir siela dalinosi pusiau. Kelias valandas rytais, mergina bandydavo susisiekti su Alariku arba Metu, tačiau kaskart paskambinus įsijunkdavo balso paštas. Iš Lizės ji taip pat nesulaukė jokios žinios. Ar jie saugūs? Ar niekas jų nesustabdė pakėlėje ir šaltakraujiškai nenužudė? Tokie klausimai jau nebetilpo merginos galvoje.

-Labas, Rikai, prašau, leisk žinoti, kad jūs sveiki, aš kraustausi iš proto...- jau nebesuskaičiuojamą kartą Karolina sumurmėjo po nosimi. Tuomet patraukė telefoną nuo ausies.

Pagaliau atėjo metas, kai Karolina ryžosi išlįsti iš kambario. Jai reikėjo žmogaus kraujo. Miško gyvūnų kraujas nepasotino merginos. Hibridės organizmas buvo nusilpęs. Išėjusi iš kambario, šviesiaplaukė patraukė link didelio kraujo šaldytuvo, tačiau šis buvo tuščias.

-Tau reikia pasimaitinti,- švelniai tarė Klausas stovėdamas vos per metrą nuo šviesiaplaukės. Priėjęs arčiau, jis ištiesė merginai ranką,- tau reikia žmogaus kraujo, penkis metus maitinaisi žmonėmis, todėl dabar tau yra sunkiau išgyventi maitinantis tik gyvūnais,- paaiškino ir kantriai laukė merginos delno šilumos.

Karolina linktelėjo, ji suspaudė Klauso ranką, abu hibridai paliko Maiklsonų namus ir išėjo ieškoti aukos.

Porelė ėjo tyloje, jie laikėsi už rankų, retkatčiais susiremdami pečiais. Tvytojo jauki atmosfera. Klausas kelioms akimirkoms nuleisdavo akis į susipynusias jų rankas. Tomis akimirkomis jo lūpos išlauždavo mažą šypsenėlę.

Porelė, ieškodama aukos, pamatė merginą einančią visiškai tuščiu skersgatviu. Vėjelis, kuris pakelė keletą merginos plaukų sruogų nuo jos kaklo, atnešė kvapą iki Karolinos ir Klauso. Šviesiaplaukės merginos akys tapo auksinėmis, o po akimis pasirodė juodos venos.

-Tvardykis, mieloji,- sukuždėjo vaikinas ir stipriau suspaudė merginos ranką, kad ši neužpultų skersgatviu einančios tamsiaplaukės merginos.

Jie sekė savo auką dar keletą sekundžių, tuomet užkirto jai kelią. Klausas pažvelgė į bado kamuojančią Karoliną.

-Pirmyn, mieloji, prisimeni?- sukryžiavo rankas, žvelgdamas į iš baimės susigūžusią moterį,- nuramini, pasimaitini, išgydai ir ištrini atmintį.

Karolina linktelėjo ir priėjusi prie merginos paėmė ją už pečių.

-Nejudėk ir nešauk, tau neskaudės,- su šiais žodžiais merginos kūną apleido baimė ir ši tiesiog stovėjo lyg įkalta.

Karolinos iltys pradūrė kaklo odą ir pagaliau ji pajuto tą euforiją keliantį skonį. Ji jautėsi tarsi dykumoje pasiklydęs žmogus, negavęs keletą dienų vandens, pagaliau radęs vandens tvenkinį. Mergina jautė, kaip jos kūnas atsigauna, pirštų galiukai nutirpsta iš malonumo. Klausas prakando merginos kitą pusę kaklo ir dabar abu hibridai siurbė iš merginos gyvybę. Porelė tarsi imtymiai dalinosi vienu patiekalu.

-Gana,- tyliai tarė vaikinas, vos tik pajuto sotumo jausmą,- užteks, mieloji,- jis apkabino Karolinos liemenį ir atitraukė leisgyvę merginą nuo šviesiaplaukės.