Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

9.

Šeimos atsiskyrimas

Kiek vėliau, praėjus keletai valandų po širdį drąskančių įvykių, grupelė stovėjo prie Salvatorių kriptos. Išaušo atsisveikinimo valanda. Dvi dailios mergaitės gulėjo tamsaus ąžuolo karstuose. Aplink tvyrojo nemaloni tyla ir nepakeliama įtampa. Klausas laikė savo dukros, kuri atrodė tarsi miegotų, ranką. Jo ašarotos akys užsimerkė ir jis paniro į savo dukros sąmonę.

-Ar ten, kur aš keliausiu bus šalta?- tyliai paklausė Viltis sėdėdama greta savo tėvo ir žiūrėdama tolyn.

-Ne, mieloji, tu nieko nepajusi, viskas bus ramu,- bandė paguosti tėvas ir palietė ilgus ir garbanotus dukros plaukus.

-Man baisu,- susimąstė Viltis.

-Ateik,- Klausas ištiesė rankas į savo dukterį.

Viltis Maiklson stipriai prisiglaudė prie tėvo, ji tarsi nenorėjo jo paleisti.

-Myliu tave, tėti,- tyliai sukuždėjo ir atsiduso.

-Myliu tave, Viltie,- grynakraujis hibridas lūpomis prisiglaudė prie mergaitės pakaušio, bandydamas suvaldyti skausmą viduje, jis ašarotomis akimis pažvelgė į dangų.

Viskas pranyko.

Klausas atsimerkė. Jis dar kartą pažvelgė į savo dukros ramų, miegantį veidą. Vaikinas atsigręžė ir pamatė tarpduryje Karoliną. Priešingai nei jis, mergina nesugebėjo tvardytis. Jos akys buvo raudonos. Vaikinas leido merginai atsisveikinti. Paliko ją vieną.

Sugrįžusios emocijos raižė merginos vidų. Šviesiaplaukę viliojo medinio kuolo ideja, tačiau ji stengėsi įžvelgti kažką, dėl ko vis dar galėtų kovoti.

-Ah, Džose, mieloji,- žydraakė mergina sukūkčiojo, jos pečiai stipriai suvirpėjo,- atleisk man, atleisk už viską,- tarė Karolina, paimdama savo dukros ranką,- atleisk, kad ilgai nebuvau šalia, atleisk, kad negalėjau padėti įžengti į paauglišką tavo gyvenimą.

Žodžiai strigo hibridės gerklėje ir kiekvieną sekundę merginai darėsi vis sunkiau kalbėti.

Karolina pasilenkė ir priglaudė lūpas prie savo dukros kaktos. Taip pat pasielgė ir su Vilties kūnu.

-Tikiu, kad rasite ramybę.

Šviesiaplaukė paliko patalpą, pastebėjo, jog visų veidai yra perverti didžiulio skausmo. Grupelė neteko daugybės artimųjų, draugų. Karolina peržvelgė visus žmones ir jos žvilgsnis susirakino su Klauso tvirtu, tačiau liūdnu žvilgsniu. Ji supranta, kas sieja juos, tačiau emocijos neleidžia suprasti tikrųjų jausmų. Viskas merginos viduje maišosi.

Alarikas ir Lizė buvo paskutinieji einantys atsisveikinti.

Visi laukė. Šviesiaplaukė mergina stovėjo viena. Ji rankomis buvo apsiglėbusi save. Staiga prie jos priėjo kita šviesiaplaukė - Karolinos sesuo Kamilė. Nepaisydama prakeiksmo ji stipriai apsikabino savo seserį ir pravirko. Tačiau skausmas rankoje, kuri vis dar buvo pamėlusi, neleido mėgautis akimirka. Seserys turėjo atsitraukti.

Grupelė vampyrų, hibridų ir žmonių pakėlė akis į išeinančius Alariką ir Lizę. Šie uždarė vartus. Alariko veidas turėjo nesuprantamų emocijų mišinį. Jis paėmė Lizę už rankos ir lėtai praėjo pro visus. Lizės tėvas nesistengė žvelgti savo draugams į akis. Jo veidas buvo suakmenėjęs. Galėjai pagalvoti, jog jis nekenčia visų čia esančių. Galbūt taip ir buvo.