Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

8.

Sugrįžusios emocijos

Vakaras atėjo nuostabus. Mistikfolse pasilikę Klauso bičiuliai stebėjo besislėpiančios saulės spindulius. Elena buvo tvirtai įsikibusi į Deimono marškinėlius. Elijus rankose laikė burbono stiklinę. Stebėdamas dangų, jis prisiminė Heilę, merginą, kuri dar ilgai nepaliks jo širdies. Kamilė turėjo lengvą pasisnekučiavimą su Frėja, o Alarikas padėjo paauglių trijulei dorotis su mokyklos darbais. Viskas būtų idealu, bet iš šalies juos stebėjo grupelė piktų varžovų - naujagimių hibridų. Vaikinai turėjo vieną tikslą.

-Kaip manai,- Elena pakėlė savo gyvybės pilnas akis,- kaip sekasi Karolinai? Negirdėjome iš jų jau kurį laiką.

-Manau, jog jiems viskas gerai,- nusišypsojo juodaplaukis hibridas.

Staiga, į Maiklsonų rūmus įsiveržė įniršusių hibridų gauja. Visi, prieš tai kiemelyje buvę vampyrai, raganos ir hibridai, jautėsi sutrikę, susižvalgę Klauso bičiuliai stojo į kovines pazicijas.

-Mes nenorime kraujo,- tarė tamsių plaukų ir rudų akių savininkas.

-Tai ko čia atsibastėte?- piktai atkirto Alarikas. Būdamas žmogumi, jis buvo itin drąsus.

-Mums įsakyta pasiimt tai, ko jam reikia,- į Alariko klausimą atsakė tas pats vaikinas, prabilęs ir anksčiau.

-Atleiskit vyručiai,- Elijus padėjo burbuno stiklinę ant šalia buvusio staliuko,- bet mes neturime nieko, kas priklausytų jums,- ištiesė rankas, parodydamas, jog įsibrovėliai čia nieko nėra palikę.

Gaujos vadas pamojo pirštu ir į priekį išėjo penki auksinėmis akimis pasipuošę pusiau vilkolakiai, pusiau vampyrai. Jie urzgė. Deimonui įsijungęs saugos inkstinktas privertė Eleną stumtelėti už savęs, jog pavojaus atvėju galėtų ją apsaugoti. Jis neleis niekam jos liesti.

Staiga hibridų gauja užpuolė Elijų, Kamilę, Alariką, kiti nusitaikė į Džosę, Lizę ir Viltį. Deimonas bandydamas apsaugoti paaugles, paliko Eleną be priedangos. Jis išdidžiai išplėšė jaunam vaikinui širdį numesdamas ją šalia tik ką nukritusio ant žemės kūno. Vienas iš užpuolikų pačiupo Vilčiai už gerklės, ši muistėsi, tačiau sukeltas stresas neleido mergaitei pasitelkti savo magijos. Lizė ir Džosė stovėjo lyg įkaltos.

-Deimonai!- sušuko Elena. Mergina bejėgiškai muistėsi šviesiaplaukio hibrido rankose, kuris siurbė iš jos gyvybę. Elenos kraujas jau seniai prarado savo galią ir jame nebebuvo vaisto, nuo vampyrizmo.

Deimono širdis stipriau suplazdėjo ir apgobtas adrenalino, jis pajautė po akimis srūvantį kraują. Juodaplaukis vaikinas staigiai atsidūrė prie kito vaikino, kuris šiuo metu siurbė gyvybę iš Elenos. Atplėšęs nesivaldantį naujagymį hibridą nuo išsekusios savo mylimosios jis šaltakraujiškai išplėšė širdį iš jo krūtinės ir paleidęs kūną pribėgo prie gulinčios rudaplaukės.

-Elena, mieloji,- vaikinas užsimiršo, jog aplink vis dar yra priešų. Jam rūpėjo jo mergina, be jos jis vėl jausis bejėgis,- prašau, mažute,- vaikino balsas sudrebėjo,- pabusk,- su šiais žodžiais Deimonas prakando savo riešą ir priglaudė jį prie vis dar rausvų Elenos lūpų,- nepalik manęs,- sukuždėjo ir priglaudė savo skruostą prie merginos viršugalvio.

Tokiu pačiu laiku, Klausas su Karolina užėmė save imtynių veikla. Tačiau, tai nebuvo draugiškas pasistumdymas. Karolina iš tiesų bandė sužeisti Klausą, tačiau jai sunkiai tai sekėsi.