Soulmate // z.m ✔️

Šimtas septinta dalis

// Zayn Malik

"Ar šiandien man dainuoti?" Jensen paklausė atsistojęs šalia.

"Kaip nori" Atsakiau gūžtelėjes pečiais.

"Tu čia bosas" Jis atkirto.

"Nežinau, jei nori dainuok, jei esi pavargęs nedainuok" Kiek per piktai atsakiau jam.

"Geriau jau būtum nepasipiršęs Emily, nes atrodo pasikeitei ta pačią sekundę" Jensen papurtęs galvą nuėjo.

Pažvelgiau į Kenn, kuris tik pakėlė rankas nieko nesakydamas. Baro durys staigiai atsidarė ir pro jas įėjo Haris.

"Mudviems reikia pasikalbėti" Priėjęs prie manęs iš karto pasakė. Susiraukiau.

Parodžiau, kad eitume į mano kabinetą. Vos įėjo Hario veide pasirodė nerimas. Aš atsirėmiau į stalą, sunerdamas rankas.

"Ar kažkas negerai su ta mergina?" Paklausiau jo. Atrodo, kad jis kovoja su kažkuo savo mintyse.

Haris pradėjo purtyti galvą. "Aš negaliu tau sakyt. Bet kitaip negaliu. Ji baisiai supyks ant manęs" Jis greitai išpyškino.

"Mes net nežinom tos merginos" Susiraukiau labiau.

Haris papurtė galvą. "Ne tai"

"Nusiramink ir pasakyk, kas yra, nes aš nesuprantu tavęs" Atsakiau jam, kuo malonesniu balso tonu. Iš tiesų tai labai nervuoja, jo toks elgesys pastaruoju metu.

Jis sustojo ir atsiduso, tada pažvelgė tiesiai į mane.

"Tas testas buvo Emily" Greitai pasakė. Mano kūnas nutirpo.

"Ką?" Netikėdamas jo žodžiais ištariau.

"Tas testas buvo Emily" Jis pakartojo, "kaip pats žinai, tą dieną ji jautėsi blogai, aš ją priverčiau pasidaryti testą, o kai jūs grįžot mes vis dar laukėm, bet tu pirmas jį radai"

"Juokauji?" Su šypsena pasakiau.

Tą akimirką, aš išsigandau, bet praėjus kelioms dienoms, negalėjau nustoti galvojęs apie tai, kaip mudu auginame mažą mudviejų kopija.

"Ne" Haris papurtė galvą.

"Kodėl ji man pati to nepasakė?" Ištariau eidamas pasiimti raktų nuo automobilio.

"Ji mano, kad tu nenori vaikų" Sustojau, kai jis tai ištarė. Šūdas.

"Tikriausiai dėl mudviejų pokalbio" Atsakiau imdamas jau telefoną.

"Negali jai skambinti" Haris greitai ištarė. Aš susiraukiau, "yra dar kai kas" Pridūrė keistu tonu.

"Kas?"

"Kadangi ji galvoja, kad tu nenori, ji darysis išvalymą" Lėtai ištarė jis.

Mano kūnas visiškai nutirpo. "Ką? Kada?" Eidamas link durų ištariau.

Rinkau jos numerį ir skambinau, bet ji nekėlė.

"Šiandien, dabar ji ligoninėj. Abbey su ja" Haris sekdamas mane paskui ištarė.

"Sužinok iš jos adresą ir atsiūsk man. Prižiūrėk tvarką čia" Tiek pasakęs pasileidau link automobilio.

Važiavau taip, lyg lenktynėse. Kelis kartus bandžiau paskambinti Emily, bet ji vis nekėlė. O jei, kai nuvažiuosiu bus per vėlu?

Po maždaug dešimties minučių, privažiavau ligoninę. Bėgau į vidų, tarsi kovočiau su mirtimi.

"Sveiki, um, mano mergina Emily White turi čia susitikimą" Uždusęs ištariau registratūroje.

"Trečias aukštas, antras skyrius" Po kelių sekundžių atsakė.

Padėkojes, pasileidau bėgti link liftų. Kol kilau, atrodo sekundės pavirto valandomis. Viskas tarsi sulėtinta. Išėjes į foje, apsižvalgiau ieškodamas antro skyriaus. Įėjęs pro tas duris, pradėjau visur žvalgytis.

"Atsiprašau" Ištariau seselei, "ar nematėte maždaug tokio ūgio, trumpų, rudų plaukų merginos?"

Moteris susiraukė, bet papurtė galvą.

"Ji atėjo darytis aborto" Visiškai nenorim ištariau šį sakinį. Moteris keistai mane nužvelgė.

"Tiesiai ir antras posukis į kairę" Ištarė piktu tonu.

Pasileidau bėgti kur ji nurodė. Nesu tikras, ką pasakysiu Emily, bet jei bus ne per vėlu, aš sustabdysiu ją. Vos pasukau ten kur reikia, tolumoje išvydau Abbey su telefonu rankoje ant kedės.

"Abbey" Sušukau, eidamas link jos. Jos akyse pasirodė nustebimas.

"Ką tu čia darai?" Ji sutrikusi ištarė, "maniau, kad Haris klause dėl įdomumo"

"Kur Emily?" Paklausiau jos visas uždusęs.

"Ji pas daktare" Parodė į duris priešais.

Norėjau įeiti pro duris, bet jos buvo užrakintos. Pabarškinau bandydamas gauti bent koki atsakyma iš ten.

"Ar jie ten ilgau jau?" Paklausiau atsisukęs atgal.

"Ne, ji prieš kelias minutes įėjo" Ji purtydama galvą atsakė.

"Emily!" Sušukau, trankydamas duris.

Atsitraukiau nuo durų ir susiėmiau už plaukų. Velnias.

"Šūdas" Ištariau, "tikriausiai jau per vėlu"

Jaučiau, kaip po truputį mano akyse susikaupia ašaros. Dar kartą pradėjau barškinti į duris, sušukdamas Emily vardą.

"Jie ką tik įėjo, negalėjo taip greitai, manau" Abbey lėtai ištarė.

"Jie atidarytu, jei nebūtu per vėlu" Atsakiau jai, atsiremdamas į sieną.

Priėjęs dar kartą barškinau į duris, bet už jų tylu. Jei tik galėčiau išspirčiau šitas duris.

"Nusiramink" Abbey pakartojo.

"Kaip tu gali sakyti man nusiraminti?" Surėkiau ant jos, "Emily ten, darosi mano vaiko išvalymą ir tik dėl to, kad nesugebėjau normaliai reaguoti į viską ir prisakiau jai to, ko nenorėjau" Vos surėkiau, jos žvilgsnis nuslydo už manęs.

Tikriausiai per savo šauksmą net negirdėjau, kaip tos durys atsidarė. Atsisukęs atgal, pamačiau ašarotomis akimis Emily.

"Mažyte" Ištariau ir stipriai ją apsikabinau, "pasakyk, kad to nepadarei?" Sušnabždėjau į jos plaukus, vis dar laikydamas savo glėbyje.