Soulmate // z.m ✔️

Septyniasdešimta dalis

// Emily White

Neįstengiu suprasti, kas vyksta aplink mane. Viskas atrodo, kaip per miglą. Jaučiuosi taip, lyg būčiau ilgą laiką gulėjusi komos būsenoje ir viską sapnavusi. Priešais save matau tėtį. Žmogų, kurio niekada nesitikėjau pamatyti. O Zayn man suvarė į nugarą peilį. Jis visą laiką viską žinojo ir net nesiteikė man pasakyti. Jo dukrai.

"Kur Zayn?" Tėčio balsas susijaudinęs.

"Niekam nerūpi, kur jis" Sumurmėjau, sukandusi dantis. Visi sužiuro į mane.

Tėtis atsiduso. "Tu nežinai dar tiesos Emily. Nereikėjo jo taip užsipulti" Piktai pareiškė jis. Mano pačios tėtis stovi jo pusėje. Šaunu.

Sunėriau rankas ties krūtine ir susiraukiau. Net Danielis su Jake žinojo tiesą. Ir jie teikiasi būti draugais? Nė velnio. Taip draugai nedaro.

"Nei vienas man nepasakėt tiesos" Garsiai sušukau atsistodama nuo kedės. Tėtis atsirado priešais mane.

"Emily, nusiramink. Aš tau papasakosiu viską, tik pirma reikia, kad čia būtu ir Zayn" Susigraudinau vos išgirdau jo švelnų balsą.

"Nenoriu jo matyti. Jis tiek laiko žinojo tiesą ir dar žiūrėdamas man į akis melavo. Sakė, kad myli. Šauni jo ta meilė" Piktai ištariau. Nekenčiu jo už tai. Kad nuslepė nuo manęs tokį dalyką.

"Pirma išgirsk tiesą, tada spręsk ko nekęsti" Danielis piktai man atrėžė.

"Tau geriau iš viso patylėti. Atsirado geriausias draugas" Piktai suprunkščiau.

"Užtilk, Emily" Jake garsiai sušuko, priversdamas mane krūptelėti, "tu niekada nesužinosi to jausmo, kai dėl tavo pačios gėroves stengiesi slėpti tiesą. Kai žvalgaisi, nes bijai, kad betkurią sekundę, tave gali nušauti ir tu gulėsi ant prakeiktų rankų-" Jis buvo nutrauktas mano tėčio.

"Jake, nusiramink, prašau. Reikia surasti Zayn" Tėtis ramiu balsu pasakė.

Prisimerkusi žvelgiau į Jake, kuris iš karto tapo ramus. Ką jis turi omeny sakydamas 'Slėpti tiesą, dėl mano geroves'?.

"Aš noriu viska sužinoti dabar" Piktai pareiškiau.

"Daugiau nekartosiu, mes palauksime, Zayn" Tiek ištaręs jis išsitraukė telefoną. Pridėjo prie ausies, "kur tu?" Tėtis ištarė.

Jis išėjo pro duris vis dar kalbėdamas į telefoną. Sunku suprasti, kad jis stovi priešais mane. Turiu tiek daug jam klausimų.

Po maždaug dešimties minučių, tėtis grįžo kartu su Zayn. Vaikinas įėjo nuleidęs galvą, jis nežymiai nusijuokė, kai mano tėtis jam kažką pasakė, bet, pakėlęs galvą surimtėjo. Visi akimirksniu susėdo, kas kur rado laisvą vietą. Zayn užėjo už baro, pasiimdamas viskio butelį. Vieną stiklinę pastūmė link mano tėčio.

"Nežinau nuo ko pradėti" Tėtis atsisėsdamas prieš mane pasakė. Nusukau akis nuo vaikino.

"Aš galiu viską papasakoti" Zayn pasisiūlė ir atsigėrė savo gėrimo.

"Jai reikia išgirsti iš manęs" Tėtis pasikasė kaktą ir pažvelgė į mane, atsidusęs.

Trumpai sudariau akių kontaktą su Zayn, bet vos mūsų akys susikirto nusisukau. Visi čia esantys keistai į mane spokso, nesijaučiu labai jaukiai. Apsižvalgiau nerasdama tarp visų Abbey.

"O kur Abbey?" Susiraukusi paklausiau.

"Ją-" Tėtis buvo nutraukas Zayn.

"Ją išvežė Rick. Šie reikalai ne jos" Piktai atsakė. Jo tonas privertė mano širdį susiraukti.

Jaučiu vienu metu savyje pyktį ir liūdesį. Puikiai suprantu, kad negražiai padariau aprėkdama Zayn ir trenkdama jam. Bet pyktis viršesnis buvo už mane tuo metu. Pasijaučiau lyg išduota ir, kad jis su manimi buvo tik dėl to, kad apsaugotu ar kažkas panašaus. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą, tai, kad jis manęs niekada nemylėjo.

Žvelgiau į savo pirštus jausdama artėjančias ašaras nuo minties, kad Zayn tikrai manęs nemyli. Pamenu jo žodžius, kad jis žadėjo mano tėčiui, kad apsaugos mane ir rūpinsis. Galbūt jis tik buvo su manimi, nes davė tą pažadą? Stipriai užmerkiau akių vokus ir trumpai žvelgiau į piktą rudaakio veidą.

"Tai kokia ta tiesa?" Su skaudančia širdimi paklausiau. Nors nesu tikra ar noriu ją sužinoti.