Kvailas Zayn susitarimas, išskiria juos. Jie pradeda gyventi du atskirus gyvenimus: Emily atrodo gyvenimas įprastas, bet Zayn apsiverčia galutinai.
• Antrasis "Colleague" istorijos sezonas!
"Mažyte" Zayn ištarė apsikabindamas mane, "pasakyk, kad to nepadarei?" Sušnabždėjo į mano plaukus, vis dar laikydamas glėbyje.
Stoviu Zayn glėbyje. Jo rankos vis mane spaudžia arčiau, kol laukia mano atsakymo. Galėčiau jam sumeluoti, bet neturiu tam jėgų. Esu išvarginta nuo visko.
"Tam reikia daugiau laiko ir pasiruošimo, mes tik kalbėjomes apie viską" Ištariau į jo krūtinę.
"Ačiū dievui" Zayn ištarė atsitraukęs ir švelniai pabučiavo mane.
"Kodėl tu čia?" Paklausiau atsitraukusi nuo jo. Pažvelgiau į Abbey kuri tik papurtė galvą, sakydama, kad ne jos darbas.
"Kodėl aš čia? Vos man pasakė, atvažiavau čia, kaip įmanoma greičiau" Zayn papurtė galvą, "kodėl man nepasakei?" Jo akyse pasirodė liūdesys.
Vadinasi jam pasakė Haris, nes niekas daugiau nežinojo apie tai.
"Aš pavargusi, ar galim grįšti namo?" Paprašiau.
"Pirma atsakyk, kodėl nepasakei?" Zayn pakartojo.
"Galime pasikalbėti namie?" Vėl paprašiau. Jaučiuosi išsekusi. Neturiu jėgų net atsakinėti.
Zayn pasidavęs linktelėjo. Jis sunėrė mudviejų pirštus ir pradėjo eiti link išėjimo. Noriu suprasti, kaip jis dabar jaučiasi, bet negaliu. Jis pats man pasakė, kad nenori vaikų, o kai pamatė tą testą - atrodo jo gyvenimas sudužo į milijoną šukių, nors dar nežinojo ar jis tikrai mano. O dabar, jis 'atbėga' į ligoninę ir klausia kodėl nepasakiau? Kaip turėjau pasakyti žmogui, kuris nenori vaikų, kad laukiuosi jo vaiko.
"Kaip jautiesi?" Jis paklausė prie pat mašinos.
"Pavargusi" Atsakiau, laukdama, kol jis atrakins ją.
"Aš turiu reikalų, susirašysim" Abbey mane apsikabino ir po to nuėjo link savo automobilio.
Vos įsėdau į keleivio vietą, Zayn atsisuko į mane. Jo akyse matyti, kaip kaupiasi ašaros.
"Aš suprantu, tau pasakiau, kad nežinau ar noriu vaikų. Bet tai nereiškia, kad negalėjai man pasakyti. Būtume pasikalbėję ir tikrai nebūtume priėję prie išvados, kad jo nesusilaukti" Zayn sunkiai atsiduso. Uždėjo ranką ant mano šlaunies ir švelniai spustelėjo.
"Kai tu radai testą, man užteko tavo reakcijos, kad nieko tau nesakyti. Tu net nežinojai ar jis tikrai mano, o jau galvojau, kad nužudysi mane vien savo žvilgsniu" Jau be kalbant pradėjo kauptis ašaros akyse.
Užsidengiau delnais veidą. Kodėl viskas turi būti taip sudėtingai? Ašaros pradėjo riedėti mano skruostais. Nežinau iš kur turiu savyje tiek skysčių, nes ištisai verkiu jau nuo vakar dienos.
"Prašau, galim važiuoti namo?" Ištariau į delnus.
Zayn nieko neatsakė. Bet po kelių sekundžių išgirdau, kaip užsikuria automobilis. Nusukau veidą į lango pusę ir stebėjau besikeičiančius vaizdus.
"Gali tam daktariui paskambinti ir pasakyti, kad pas jo nebeateisi" Kai įėjom į namus Zayn ištarė.
Linktelėjau jam.
"Emily" Kai norėjau eiti į kambarį jis sugriebė mano ranką ir buvau įtraukta į jo glėbį.
"Ką?"
"Atleisk man" Jis sukuždėjo į mano plaukus.
"Aš ir nepykau ant tavęs" Atsakiau. Nors ištiesų kažkiek pykau.
"Kai tada kalbėjom, aš nebuvau tikras ar noriu vaiko. Jei jis bus toks, kaip aš?" Nusišypsojau. Būtų nuostabu, kad gimtu berniukas, panašus į Zayn.
"Jis būtų nuostabus" Su šypsena atsakiau.
"Nuostabus?" Zayn krūtinė suvibravo, "būtu mažas velniukas" Nusijuokiau.
"Kodėl atvažiavai į ligoninę?"
"Nes negalėjau tau leisti, to padaryti"
"Bet kodėl? Kas privertė tave galvoti kitaip?" Atsitraukusi paklausiau, bet Zayn nepaleido manęs. Jo rankos ilsisi ant mano liemens.
"Nuo to testo radimo, galvojau apie mudu turint mažą kažkurio kopija. Tos mintys apsėdo mane. Ir pradėjau jausti nusivylimą, kad tas testas ne tavo. O kai Haris pasakė visą tiesą, tik tikėjausi, kad atvažiuosiu ne per vėlai" Zayn akyse vėl pasirodė ašaros.
"Tikrai?" Mano širdis pradėjo spurdėti. Zayn linktelėjo.
Mano veide atsirado plati šypsena. Tikriausiai esu pati kalta, dėl visų problemų. Jei būčiau jam iš karto pasakiusi, būtume tą pačią akimirką ir išsprendę.
